Mėsos pakuotėje gulėjo permirkęs baltas įdėklas: kam jis reikalingas?

Atidarote vištienos, faršo ar kepsnių pakuotę ir po mėsa randate baltą pagalvėlę, kuri kartais būna taip permirkusi, kad kyla noras viską mesti lauk. Ji atrodo keistai – tarsi kempinė, popierius ar kažkokia chemine medžiaga pripildyta servetėlė. Kai kuriems net kyla klausimas, ar iš jos kažkas nepateko į pačią mėsą. Tačiau iš tiesų tas baltas įdėklas pakuotėje yra ne šiukšlė ir ne atsitiktinai įdėtas popierius – jis ten atlieka labai konkretų darbą.

Šviežia mėsa laikymo metu natūraliai išskiria skysčio. Tai nėra vien kraujas, kaip dažnai manoma. Didelę dalį sudaro vanduo ir baltymai, išsiskiriantys iš mėsos audinių. Jei visas šis skystis liktų pakuotės dugne, mėsa tiesiog gulėtų baloje, prasčiau atrodytų, pakuotė būtų nepatogesnė, o ištekėjus skysčiui didėtų ir kitų produktų užteršimo rizika. Todėl gamintojai po mėsa deda sugeriančią pagalvėlę, kuri tą skystį surenka ir sulaiko viduje.

Viduje nėra paprastas popierius

Iš išorės tokia pagalvėlė dažnai atrodo kaip keliais sluoksniais sulankstyta balta servetėlė, tačiau jos konstrukcija sudėtingesnė. Išorinis sluoksnis leidžia skysčiui patekti į vidų, o ten yra gerai drėgmę sugerianti medžiaga. Priklausomai nuo gamintojo, tai gali būti celiuliozės pluoštas arba sugeriantis polimeras, panašus į medžiagas, naudojamas kituose itin gerai skysčius sulaikančiuose gaminiuose.

Todėl kartais nustebina, kiek daug skysčio telpa palyginti ploname įdėkle. Sausas jis gali būti vos kelių milimetrų storio, o atidarius pakuotę jau atrodo išsipūtęs ir sunkus. Būtent toks ir yra jo darbas – sulaikyti tai, kas kitu atveju tekėtų aplink mėsą.

Permirkusi pagalvėlė savaime dar nereiškia, kad mėsa sugedusi. Daug skysčio gali išsiskirti dėl konkrečios mėsos rūšies, jos pjaustymo, laikymo, temperatūros pokyčių ar to, kiek laiko produktas buvo pakuotėje. Vertinti reikėtų ne vien pagal baltą įdėklą, o pagal visą produktą – galiojimo terminą, kvapą, paviršių, pakuotės būklę ir tai, ar mėsa visą laiką buvo tinkamai laikyta šaltai.

O jeigu pagalvėlė plyšo ir jos turinys pateko ant mėsos?

Čia jau situacija kitokia. Jeigu įdėklas sveikas, jį tiesiog išimate ir išmetate. Tačiau jeigu jis praplyšęs, atsiklijavęs ar matote iš jo išbyrėjusią želė, granules, pluoštą ar kitą užpildą, tokios mėsos geriau nebandyti „išgelbėti“ vien nuplaunant.

Sugeriančio įdėklo medžiagos nėra skirtos valgyti. Net jei pats absorbentas nėra kažkoks ypač nuodingas junginys, jo patekimas į maistą reiškia, kad pakuotė pažeista ir produkto būklės jau negalima vertinti taip pat, kaip normaliai uždarytos mėsos. Tokiu atveju praktiškiausia mėsos nevartoti, išsaugoti pakuotę ir kreiptis į pardavėją.

Taip pat nereikėtų mėsos plauti po čiaupu vien todėl, kad ji lietėsi su sugeriančia pagalvėle. Jei įdėklas sveikas, to apskritai nereikia. O žalios vištienos ar kitos žalios mėsos plovimas gali pridaryti daugiau problemų – vandens purslai gali išnešioti mikroorganizmus ant kriauklės, stalviršio, indų ir kitų aplinkinių paviršių.

Todėl paprasta taisyklė tokia: sveikas įdėklas – išmetame ir ruošiame mėsą kaip įprasta; suplėšytas įdėklas ir išbėgęs jo užpildas – nerizikuojame.

Didžiausia klaida – nepastebėti įdėklo ir įdėti jį į orkaitę kartu su mėsa

Taip nutinka dažniau, nei gali pasirodyti. Žmogus išima vištos filė ar didesnį mėsos gabalą iš pakuotės, įdeda tiesiai į kepimo indą, o balta pagalvėlė būna prilipusi prie apačios. Tik po kepimo paaiškėja, kad į orkaitę pateko ir tai, kas turėjo likti šiukšliadėžėje.

Sugeriančios pagalvėlės nėra skirtos kaitinti ar gaminti kartu su maistu. Todėl prieš kepant mėsą visada verta apžiūrėti abi jos puses, ypač jei produktas buvo sandariai prispaustas prie pakuotės dugno.

Jeigu įdėklas netyčia buvo pašildytas, situaciją reikėtų vertinti atsargiai. Jei jis deformavosi, prakiuro, išsilydė ar jo turinys pateko ant maisto, tokio patiekalo vartoti nereikėtų. Bandymas nugramdyti prilipusią medžiagą ir valgyti likusią mėsos dalį nėra gera vieta taupyti.

Tai viena tų buitinių smulkmenų, kurias lengva praleisti, todėl labai paprastas įprotis – prieš dedant mėsą į keptuvę ar orkaitę pažiūrėti, ar ant jos niekas neprilipę – tikrai praverčia.

Kada sunerimti turėtų ne įdėklas, o pati mėsa

Kartais žmonės pamato tamsiai rausvą skystį pagalvėlėje ir nusprendžia, kad mėsa „plaukiojo kraujyje“. Iš tikrųjų raudoną spalvą dažnai suteikia baltymas mioglobinas, susimaišęs su vandeniu. Vien skysčio spalva nėra patikimas būdas nuspręsti, ar mėsa tinkama vartoti.

Daug svarbiau, ar nepažeista pati pakuotė, ar ji nėra neįprastai išsipūtusi, ar nepasibaigęs tinkamumo vartoti terminas ir ar atidarius nejaučiamas aiškiai nemalonus, sugedusiam produktui būdingas kvapas. Taip pat verta atkreipti dėmesį į neįprastai lipnų ar gleivėtą paviršių. Jei kyla rimtų abejonių dėl šviežumo, saugiausia taisyklė labai paprasta – mėsos ragauti „patikrinimui“ nereikia.

O balto įdėklo bijoti nereikia. Kai jis nepažeistas, jis iš esmės daro tai, ko iš jo tikimasi – surenka skystį, kad šis neliktų pakuotėje ir neištekėtų ant kitų produktų.

Taigi kitą kartą, atidarę mėsos pakuotę ir radę apačioje sunkų, visiškai permirkusį baltą padelį, jo paskirtį jau žinosite.

Keista būtų ne tai, kad jis pilnas skysčio. Keista būtų, jei visą tą skystį rastumėte pakuotės dugne aplink mėsą.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!