Grybų ekspertas Florianas įspėja: „Žmonės renka per senus baravykus“

Net ir gerai pažįstamas valgomas grybas gali būti netinkamas maistui, jeigu jis pasenęs, suminkštėjęs ar pradėjęs gesti. Grybų žinovas Florianas Wulffas atkreipia dėmesį į dažną klaidą: žmonės į krepšius deda pernelyg senus baravykus, susigundę jų dydžiu ir nenorėdami palikti radinio miške. Atpažinti rūšį neužtenka – reikia įvertinti ir konkretaus grybo būklę, o nei keptuvė, nei džiovyklė sugedusio produkto nepaverčia tinkamu valgyti.

Didelis baravykas dar nebūtinai vertas vietos krepšyje

Po ilgo vaikščiojimo miške didelė ruda kepurė atrodo kaip atlygis už visas paieškas. Ypač jeigu krepšys dar apytuštis, o šalia grybaujantis žmogus jau rado kelis gražius baravykus. Tokiu metu nesunku pradėti derėtis su savimi: kotas dar neblogas, kepurę apipjaustysime, o minkštą apačią pašalinsime.

Tačiau dydis nepasako, ar grybas tinkamas maistui. Stambus baravykas gali būti tvirtas ir geros būklės, o mažesnis – jau pažeistas ar gendantis. Vertinti reikia visą vaisiakūnį, todėl taisyklė „didelių neimu“ būtų tokia pat netiksli kaip įsitikinimas, kad kiekvienas atpažintas baravykas būtinai keliauja į puodą.

F. Wulffas „Newstime“ pasakojime išskiria būtent pernelyg suminkštėjusius grybus. Grybautojams svarbu nepraleisti akimirkos, kai radinį vertiname jau ne pagal jo būklę, o pagal gailestį palikti. Jei sprendimą tenka teisinti tuo, kad „bent truputį dar bus galima panaudoti“, verta sustoti ir apžiūrėti dar kartą.

Lietuvos miškuose rudenį būklę gali būti sunkiau įvertinti po lietaus ar permainingų orų. Vien šlapias kepurės paviršius dar nereiškia gedimo, tačiau ištižęs, yrantis minkštimas nėra tas pats, kas lietaus sudrėkintas grybas. Ne kiekvieną didelį radinį būtina parsinešti – jis gali likti miške net ir tada, kai rūšį pažįstate puikiai.

Paspaudimo bandymas naudingas, bet saugumo negarantuoja

Ekspertas siūlo paprastą patikrinimą: paspausti kepurėlę ir stebėti, ar lieka įdubimas. Aiškiai praradęs stangrumą grybas turėtų kelti abejonių, ypač jeigu minkštimas lengvai susispaudžia ir nebeatgauna formos. Tai būdas pastebėti prastą būklę, o ne universalus tyrimas, nustatantis valgomumą.

Tvirta kepurėlė nepatvirtina nei rūšies, nei saugumo. Nuodingas grybas taip pat gali būti gražus, jaunas ir standus, o skirtingų valgomų grybų tekstūra natūraliai skiriasi. Todėl paspaudimo bandymą reikia vertinti kartu su kitais požymiais, ne paversti vieninteliu sprendimo kriterijumi.

Atkreipkite dėmesį į neįprastą kvapą, gleivėtumą, pelėsį, aiškiai yrančias vietas ir bendrą minkštimo būklę. Stipriai pažeistas grybas, kurio dalys lengvai atsiskiria ar susmunka, neturėtų būti renkamas vien dėl sveikesnio kraštelio. Abejotiną radinį geriau palikti, nei namuose bandyti nuspręsti, kiek jo dar galima „išgelbėti“.

Kirminų pažeidimai ir senumas taip pat nėra visiškai tas pats. Tačiau jeigu grybas smarkiai išvarpytas, suminkštėjęs ir byra, jo vertė maistui abejotina, net jei iš toliau kepurėlė atrodė gražiai. Geriausia šį vertinimą atlikti miške, kol netinkamas grybas dar nesuspaustas kartu su kitais.

Surinktas grybas toliau genda – šaltas miškas nėra šaldytuvas

Kita klaida prasideda jau po sėkmingo grybavimo: pilnas krepšys atsiduria šilto automobilio bagažinėje, vėliau – virtuvėje, o valymas paliekamas vakarui. Net geros būklės surinkti grybai nėra ilgai kambario temperatūroje laikomos atsargos. Todėl prieš važiuojant verta numatyti ne tik maršrutą, bet ir laiką laimikiui sutvarkyti.

Grybus rinkite į orui laidų indą, kuriame jie kuo mažiau spaudžiami. Prigrūstame plastikiniame maiše susikaupia drėgmė, o minkštesni vaisiakūniai gali susitrinti. Toks transportavimas apsunkina ir vėlesnį vertinimą, nes nebeaišku, kur grybas tiesiog suspaustas, o kur jau buvo prastos būklės.

Grįžę grybus išrūšiuokite ir apžiūrėkite dar kartą. Tai, ko nepastebėjote miško prieblandoje, namuose gali tapti akivaizdu: minkšta kepurės dalis, pažeistas kotas ar abejotinas kvapas. Neruoškite viso krepšio automatiškai vien todėl, kad rinkdami jau nusprendėte, jog viskas tinkama.

Jeigu negalite tvarkyti iš karto, grybus laikykite šaltai ir neatidėliokite ilgiau, nei būtina. Vėsi laiptinė, balkonas ar garažas ne visada užtikrina tinkamas sąlygas, nes temperatūra ten kinta. Ypač nepatikima palikti krepšį saulės pasiekiamoje vietoje ir manyti, kad spalį jis savaime išliks vėsus.

Programėlė gali pasiūlyti pavadinimą, bet ne leidimą valgyti

F. Wulffas perspėja ir apie grybų atpažinimo programėles. Jos gali suteikti pirminę užuominą, tačiau sprendimo dėl valgymo nereikėtų grįsti vien telefono pateiktu atsakymu. Nuotraukoje gali trūkti požymių, kuriuos žmogus turėtų patikrinti apžiūrėdamas visą grybą.

Atpažinimui gali būti svarbi kepurėlės apačia, koto pagrindas, paviršius, augimo vieta ir kitos detalės. Vienoje gražioje nuotraukoje dalies jų tiesiog nesimato. Užtikrintai pateiktas programėlės atsakymas nėra tikslumo garantija, ypač kai panašios rūšys išoriškai skiriasi nežymiai.

Lygiai taip pat nereikėtų spręsti pagal vieną komentarą socialiniame tinkle. Jei grybas nepažįstamas, jo nedėkite prie maistui skirtų radinių ir neragaukite norėdami pasitikrinti. Kreipiantis į grybų žinovą naudinga pateikti kelias aiškias nuotraukas ir informaciją apie augimo vietą.

Džiovinimas ar kepimas neatšaukia prastos pradinės būklės

Pasenusį grybą kartais bandoma pasilikti džiovinimui, nes supjaustyto jo trūkumai nebeatrodo tokie ryškūs. Tačiau džiovinimas nėra būdas sutvarkyti jau gendantį produktą. Tas pats galioja užšaldymui: į šaldiklį turi keliauti tinkamai paruošti, geros būklės grybai, o ne tie, kurių nesinori išmesti.

Ilgesnis virimas nepašalina visų galimų pavojų ir nepaverčia nežinomo ar sugedusio grybo saugiu. Terminio paruošimo reikalavimai priklauso nuo rūšies, tačiau jie prasideda nuo tinkamo produkto pasirinkimo. Prieskoniai, svogūnai ar padažas taip pat neturėtų būti naudojami abejotinam kvapui paslėpti.

Jei po grybų valgymo pasijutote blogai, kreipkitės į medikus ir pasakykite, kada bei kokių grybų valgėte. Esant sunkiai būklei skambinkite 112, o likusio patiekalo ar grybų neišmeskite – jie gali padėti aiškinantis priežastį. Vien tai, kad grybus rinko patyręs žmogus ar valgė visa šeima, nėra pagrindas ignoruoti simptomus.

Prieš kitą išvyką verta sau nusistatyti paprastą atranką: imti tik patikimai atpažintus ir geros būklės grybus, kuriuos turėsite laiko sutvarkyti. Prie kiekvieno abejotino baravyko klauskite ne kiek jis pridės svorio krepšiui, o ar iš tiesų norėtumėte jį patiekti šeimai. Jei atsakymui reikia daug pasiteisinimų, palikite radinį miške.