Iš kur atsirado nafta: kaip senovės jūrų organizmų liekanos virto energijos šaltiniu

Nafta susidarė iš milijonus metų po nuosėdomis palaidotų senovės jūrų ir ežerų mikroskopinių organizmų liekanų. Tai nėra „dinozaurų kuras“: didžiausią jos dalį davė dumbliai, planktonas ir kiti smulkūs gyviai, o jų virtimui juodu skysčiu prireikė tinkamų sąlygų, slėgio ir labai daug laiko.

Įpylę degalų į automobilį retai pagalvojame, kad baką pasiekusi energija prasidėjo vandenyje, kurio seniai nebėra. Nafta yra tarsi labai lėtai gamtos sukauptas saulės energijos archyvas – todėl jos negalima greitai atkurti, kiek greitai ją sunaudojame.

Viskas prasidėjo ten, kur dugne trūko deguonies

Senovės jūrose ir ežeruose gyveno gausybė planktono bei dumblių. Jiems žuvus, liekanos grimzdavo į dugną ir maišydavosi su dumblu, smėliu bei kitomis nuosėdomis. Įprastai organinę medžiagą suardytų bakterijos, tačiau kai dugne stigo deguonies, dalis jos išlikdavo.

Per ilgą laiką virš šio sluoksnio kaupėsi vis naujos nuosėdos. Senasis organinių liekanų sluoksnis buvo vis giliau spaudžiamas, šildomas ir atskirtas nuo paviršiaus. Būtent toks palaidojimas buvo pirmas būtinas žingsnis – vien negyvų organizmų naftai atsirasti nepakanka.

Iš kur atsirado nafta: kaip senovės jūrų organizmų liekanos virto energijos šaltiniuNuotrauka: Pexels / Pok Rie

Šiluma ir slėgis lėtai pakeitė liekanas

Palaidota organinė medžiaga iš pradžių virto kieta, anglinga mase, vadinama kerogenu. Giliau Žemės gelmėse, veikiamas šilumos ir slėgio, kerogenas ėmė skilti į skystus ir dujinius angliavandenilius. Taip gimė nafta ir gamtinės dujos.

Šis procesas nevyksta nei per metus, nei per kelis žmonių gyvenimus. Reikia milijonų metų ir tam tikro temperatūros intervalo: per mažai šilumos – organinė medžiaga beveik nesikeičia, per daug – skysta nafta gali suskilti į dujas. Dėl to ne kiekvienas senovinis dumblėtas dugnas tapo naftos telkiniu.

Susidariusi nafta dažnai nelikdavo savo „gimimo“ uolienoje. Ji pamažu keliaudavo per porėtas uolienas, kol atsitrenkdavo į nelaidų sluoksnį. Jei po juo buvo tinkama geologinė spąstų forma, susikaupdavo telkinys, kurį vėliau gali pasiekti gręžinys.

Kodėl nafta vadinama neatsinaujinančiu ištekliumi

Naftos telkinys nėra požeminis ežeras su tuščia ertme. Dažniausiai tai skystis, įsigėręs į porėtą uolieną – panašiai kaip vanduo kempinėje. Jį išgauti sudėtinga, nes reikia pasiekti telkinį, kontroliuoti slėgį ir atskirti naftą nuo vandens bei dujų.

Žmonija naftą sunaudoja per itin trumpą geologinio laiko akimirką, o gamtai naujam telkiniui suformuoti reikia milijonų metų. Iš naftos gaminami ne tik degalai: ji yra žaliava plastikams, sintetinėms medžiagoms, dažams, kai kurioms pakuotėms ir daugeliui kasdienių gaminių.

Dažna klaida – įsivaizduoti, kad nafta atsirado iš didelių priešistorinių gyvūnų. Tokia mintis skamba vaizdingai, tačiau svarbiausi jos „statybininkai“ buvo akiai beveik nematomi vandens organizmai. Būtent jų sukaupta organinė medžiaga, užrakinta uolienose, po neįsivaizduojamai ilgo laiko tapo energijos šaltiniu.

Trumpai tariant, nafta yra senovės vandens gyvybės ir Žemės geologinių procesų rezultatas. Kiekvienas jos lašas primena paprastą dalyką: šį išteklių galime išgauti greitai, bet pagaminti jo iš naujo žmogaus laiku negalime.