Jei labai nori ir trokšti – tai išsipildo. Kodėl kartais atrodo, kad gyvenimas išgirsta mūsų norus?

Yra norų, kurių niekam nesakome. Juos prisimename važiuodami namo, gulėdami tamsoje ar stebėdami kitus žmones, išdrįsusius padaryti tai, apie ką patys vis dar tik svajojame. Pakeisti darbą. Sutikti žmogų, šalia kurio nereikėtų apsimetinėti. Susikurti namus, į kuriuos norėtųsi grįžti. Ir kai po ilgo laiko tai pagaliau nutinka, sunku nepagalvoti: gal stiprus noras iš tiesų turi galią?

Pasakymas „jei labai nori, tai išsipildo“ suteikia vilties. Ypač tada, kai dabartinis gyvenimas dar visai nepanašus į tą, kurio trokštame. Norisi tikėti, kad mūsų laukimas kažką reiškia, kad pastangos nepradingsta ir kad tai, ką tyliai nešiojamės širdyje, vieną dieną taps tikra.

Tačiau tai nėra neklystantis gyvenimo dėsnis. Vien troškimas negarantuoja rezultato, o neišsipildžiusi svajonė nereiškia, kad norėjome per silpnai. Vis dėlto stiprus, ilgai išliekantis noras gali pakeisti mūsų pasirinkimus. Kartais būtent nuo šio pokyčio ir prasideda istorija, kurią vėliau pavadiname svajonės išsipildymu.

Kai sau pripažįstame, ko norime, tampa sunkiau gyventi kaip anksčiau

Galima metų metus kartoti, kad darbas „visai neblogas“, nors sekmadienio vakarais jau sunku kvėpuoti nuo minties apie pirmadienį. Galima sakyti, kad vienatvė netrukdo, nors labiausiai trūksta paprasto klausimo: „Kaip praėjo tavo diena?“ Kartais savo norus sumažiname iki tiek, kad jie nebegąsdintų. Įtikiname save, jog daugiau ir nereikia.

Pripažinti „aš noriu kitaip“ nėra lengva. Tą akimirką tenka pamatyti atstumą tarp dabarties ir savo troškimo. Atsiranda nepatogių klausimų: ko laukiu, ko bijau, ką galėčiau pakeisti? Kol svajonę laikome kažkur toli, galime jos neliesti. Kai leidžiame sau jos norėti rimtai, pradedame svarstyti, kaip prie jos priartėti.

Įsivaizduokime žmogų, kuris seniai trokšta pakeisti profesiją. Iš pradžių jis tik skaito kitų istorijas. Vėliau pasižiūri mokymų programas, pasikalba su toje srityje dirbančiu pažįstamu, pabando atlikti pirmą užduotį. Iš šalies dar beveik niekas nepasikeitė. Tačiau jo kasdienybėje jau atsirado vietos tam, kam anksčiau buvo paliktas tik neapibrėžtas „kada nors“.

Noras tampa reikšmingas tada, kai pradeda dalyvauti mūsų sprendimuose. Net mažuose, kurių niekas nepastebi ir už kuriuos niekas nepagiria.

Išsipildymas dažnai prasideda gerokai anksčiau, nei jį pastebime

Kai žmogus pagaliau gauna norimą darbą, aplinkiniai pamato pasiūlymą. Jie gali nematyti vakarų, praleistų mokantis, nesėkmingų pokalbių ir kartų, kai teko išsiųsti dar vieną gyvenimo aprašymą, nors jau buvo gėda vėl tikėtis. Galutinis rezultatas atrodo kaip vienas laimingas įvykis, tačiau iki jo galėjo vesti ilga mažų veiksmų grandinė.

Dėl to ir atsiranda jausmas, kad gyvenimas netikėtai atidarė duris. Kartais proga iš tiesų pasitaiko atsitiktinai. Tačiau žmogus jau būna jai pasiruošęs: žino, ko ieško, gali parodyti savo darbą, išdrįsta užkalbinti arba priimti pasiūlymą. Ankstesnės pastangos susitinka su aplinkybe, kurios jis pats negalėjo suplanuoti.

Stiprus noras gali padėti sugrįžti prie savo tikslo po nusivylimo. Pailsėti, pakeisti būdą, paprašyti pagalbos ir pabandyti dar kartą. Tai nereiškia, kad reikia kentėti be pabaigos ar laikytis vienintelio plano. Kartais atkaklumas atrodo labai ramiai: šiandien padarau tiek, kiek galiu, ir leidžiu sau tęsti rytoj.

Žiūrėdami atgal dažnai sakome: „Visada žinojau, kad taip bus.“ Nors eidami tuo keliu tikriausiai abejojome daug kartų. Išsipildžiusi svajonė suteikia ankstesniems įvykiams aiškią prasmę, kurios tuo metu dar negalėjome matyti.

Ne viskas išsipildo, ir tai nėra žmogaus kaltė

Graži mintis apie norų galią gali tapti skaudi, jei pradedame ja vertinti kitų gyvenimus. Žmogui, kuris ilgisi meilės, neužtenka pasakyti, kad reikia stipriau tikėti. Tam, kuris neteko artimojo, troškimas jo nesugrąžins. O sunkumai, su kuriais susiduriame, ne visada priklauso nuo mūsų pastangų ar požiūrio.

Gyvenime yra kitų žmonių pasirinkimų, atsitiktinumų, sveikatos, pinigų ir galimybių ribų. Pripažinti tai nereiškia atsisakyti vilties. Tai leidžia nustoti bausti save už viską, kas nepavyko.

Ypač svarbu tai prisiminti santykiuose. Galima labai mylėti konkretų žmogų ir vis tiek nesulaukti tokio paties atsako. Jo valios nepakeis nei laukimas, nei stipresnis troškimas. Tačiau noras būti mylimam išlieka prasmingas. Jis gali paskatinti ieškoti abipusio ryšio ir pasitraukti iš santykio, kuriame nuolat tenka prašyti dėmesio.

Kartais tenka paleisti tikslų vaizdą, kaip mūsų laimė privalo atrodyti. Svajonė apie vieną darbovietę gali slėpti norą būti vertinamam. Svajonė apie didelį namą – ilgesį turėti saugią, ramią vietą. Supratę, kas mums iš tiesų svarbu, galime atrasti daugiau nei vieną kelią.

Ką daryti su noru, kuris niekaip nepaleidžia?

Pirmiausia verta jį įvardyti kuo paprasčiau. Be gražių frazių apie tobulą gyvenimą. Ko konkrečiai trūksta? Daugiau laiko sau? Galimybės užsidirbti iš mėgstamo darbo? Artumo? Drąsos priimti sprendimą, kurį seniai atidėliojate? Aiškus atsakymas padeda pasirinkti veiksmą, kurį įmanoma atlikti dabar.

Nebūtina iškart apversti viso gyvenimo. Gal pirmas žingsnis bus pokalbis, užpildyta paraiška, pradėtas taupymas ar viena valanda savo sumanymui. Toks veiksmas negarantuoja sėkmės, bet suteikia tai, ko neduoda vien laukimas: patirties ir daugiau aiškumo. Pabandę sužinome, kas tinka, ko trūksta ir ką reikėtų daryti toliau.

Kartu verta palikti vietos gyvenimui, kuris vyksta šiandien. Nereikia visos savo vertės atiduoti vienam būsimam rezultatui. Jūs nesate mažiau vertingi, kol dar neturite trokštamo darbo, partnerio ar namų. Galima siekti daugiau ir kartu pripažinti, kiek jau teko nueiti.

Todėl žodžius „jei labai nori, tai išsipildo“ prasmingiausia priimti kaip padrąsinimą. Leisti sau norėti, savo norui skirti laiko ir pamažu dėl jo veikti. O vieną dieną, atsidūrus ten, apie ką anksčiau tik tyliai svajojote, galbūt pirmiausia prisiminsite labai paprastą akimirką: tą, kai pagaliau nusprendėte pabandyti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!