Kodėl Kinija nebėra pigiausia dirbtuvė pasaulyje ir kur dabar perkeliamos gamyklos

Ilgą laiką užrašas „Made in China“ atrodė beveik neišvengiamas: jį matydavome ant drabužių, žaislų, baldų, telefonų ir buitinės technikos. Kinijoje buvo galima pagaminti daug, greitai ir už mažesnę kainą. Tačiau šiandien įmonės vis dažniau ieško papildomų gamybos vietų Vietname, Indijoje ar Meksikoje. Kinijos darbuotojų atlyginimai išaugo, visuomenė sensta, o priklausomybė nuo vienos šalies verslui tapo pernelyg rizikinga.

Tai nereiškia, kad Kinijos gamyklos tuštėja ar šalis praranda savo pramonės galią. Pokytis sudėtingesnis: paprastesnė, daug rankų darbo reikalaujanti gamyba ieško pigesnių vietų, o Kinija vis daugiau dėmesio skiria automatizavimui, technologijoms ir sudėtingesniems gaminiams. Dalis įmonių išsaugo Kinijos tiekėjus, tačiau galutinį surinkimą perkelia kitur.

Todėl klausimas, kas taps naująja pasaulio gamykla, neturi vieno atsakymo. Skirtingos šalys perima skirtingus užsakymus, o sprendimą lemia ne vien darbuotojo atlyginimas. Svarbu, kaip greitai atkeliaus detalės, ar patikimai veiks elektra, kiek užtruks leidimai ir kaip toli bus galutinis pirkėjas.

Kinija pabrango, tačiau jos pranašumas niekada nebuvo vien pigus darbas

Kinijos pramonės augimą ilgai palaikė didelė darbo jėga, palyginti maži atlyginimai ir sparčiai kuriama infrastruktūra. Užsienio bendrovėms buvo patogu vienoje vietoje rasti gamyklas, jų tiekėjus, transporto paslaugas ir uostus. Gamybos plėtrai palankias sąlygas kūrė specialiosios ekonominės zonos, o Kinijos įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją 2001 metais dar labiau sustiprino jos ryšius su tarptautine prekyba.

Ilgainiui šalis praturtėjo. Darbuotojų atlyginimai kilo, didėjo dalies patalpų, žemės ir kitų verslui reikalingų išteklių kainos. Tai ypač svarbu drabužių, avalynės, žaislų ar kitų gaminių gamintojams, kurių produkcijos savikainoje rankų darbas sudaro reikšmingą dalį. Kai pelnas iš vieno gaminio nedidelis, net ir palyginti nedidelis sąnaudų pokytis paskatina skaičiuoti alternatyvas.

Vis dėlto palyginti vien vidutinius atlyginimus nepakanka. Skirtinguose Kinijos regionuose darbo užmokestis nevienodas, o konkrečios gamyklos išlaidas lemia darbuotojų kvalifikacija, našumas ir automatizavimo lygis. Mažesnį atlyginimą mokanti įmonė kitoje šalyje nebūtinai pagamins prekę pigiau, jei jai reikės daugiau laiko, brangiau kainuos transportas arba trūks vietinių detalių tiekėjų.

Prie ekonominių pokyčių prisideda demografija. Senstanti visuomenė ir mažėjantis jaunų darbuotojų skaičius keičia darbo rinką. Kinija į tai atsako plėsdama automatizavimą: dalį užduočių gamyklose perima robotai. Taip šalis siekia išlaikyti konkurencingumą ir tada, kai ankstesnis itin pigios darbo jėgos pranašumas silpnėja.

Kinijos stiprybė dabar – gebėjimas pagaminti sudėtingą produktą dideliu mastu, turint greta daugybę reikalingų tiekėjų. Tokios sistemos kitoje šalyje neįmanoma sukurti vien pastačius naują gamyklos pastatą.

Vietnamas ir Indija perima užsakymus, bet susiduria su skirtingomis kliūtimis

Vienas svarbiausių gamybos perskirstymo principų vadinamas „Kinija plius vienas“. Įmonė išlaiko veiklą Kinijoje, tačiau papildomus pajėgumus kuria bent vienoje kitoje šalyje. Taip ji gali sumažinti priklausomybę nuo vienos vietos ir turėti daugiau pasirinkimų sutrikus tiekimui ar pasikeitus prekybos sąlygoms.

Vietnamas šiai strategijai patogus dėl artumo Kinijai. Komponentai gali būti tiekiami iš jau veikiančių Kinijos gamyklų, o galutinis surinkimas atliekamas Vietname. Šalis pritraukia elektronikos, drabužių, avalynės ir baldų gamintojus, plėtoja pramonės zonas bei transporto infrastruktūrą. Užsienio investuotojams svarbi ir galimybė naudotis mažesnėmis darbo sąnaudomis.

Tačiau Vietnamas negali vienas perimti visos Kinijoje sutelktos gamybos. Jis gerokai mažesnis, todėl darbo jėgos, pramoninių teritorijų ir infrastruktūros galimybės turi ribas. Be to, surinkimo perkėlimas dar nereiškia visiško atsiskyrimo nuo Kinijos: jeigu svarbiausios detalės atkeliauja iš jos, tiekimo ryšys išlieka.

Indija investuotojus vilioja kitokiu mastu. Ji turi didžiulę darbo jėgą ir labai didelę vidaus rinką. Gamintojui tai reiškia galimybę vienoje šalyje ir gaminti eksportui, ir parduoti prekes vietos vartotojams. Indija siekia plėsti elektronikos, automobilių komponentų, farmacijos ir kitų pramonės šakų gamybą.

Vis dėlto ambicijoms įgyvendinti reikia daugiau nei žmonių ir investicinių paskatų. Verslui svarbu, kad leidimai būtų gaunami laiku, transportas veiktų patikimai, o gamykla galėtų laiku gauti visas reikalingas dalis. Skirtingų valstijų procedūros ir nevienodai išplėtota infrastruktūra apsunkina veiklos organizavimą. Todėl Indijos augimas nereiškia, kad ji jau gali visose srityse pakeisti Kiniją.

Pagaminta Kinijoje

Meksiką, Turkiją ir Maroką renkasi dėl artumo pirkėjams

Ne visos įmonės naujos gamybos vietos ieško Azijoje. JAV rinkai dirbantiems gamintojams patraukli Meksika: ji yra greta vienos didžiausių pasaulio vartotojų rinkų. Prekes galima gabenti sausuma, o trumpesnis atstumas leidžia greičiau reaguoti į pasikeitusius užsakymus.

Meksika svarbi automobilių ir jų dalių, elektronikos, medicinos įrangos bei buitinės technikos gamybai. Toks gamybos priartinimas prie pardavimo rinkos vadinamas nearshoring. Jo esmė paprasta: įmonė vertina, kiek kainuoja visas kelias nuo gamyklos iki kliento, įskaitant transportą, laukimą ir galimų sutrikimų riziką.

Pandemijos laikotarpio tiekimo problemos sustiprino dėmesį šiam klausimui. Kai detalės ar gatavos prekės užstringa kitame žemyne, mažesnė jų gamybos kaina ne visada kompensuoja prastovas ir prarastus pardavimus. Arčiau esanti gamykla gali suteikti daugiau lankstumo, nors jos produkcija nebūtinai bus pati pigiausia.

Europos rinkai panašų geografinį pranašumą turi Turkija ir Marokas. Turkija svarbi tekstilės bei drabužių gamybai, o Maroke veikia automobilių pramonės įmonės. Šios šalys leidžia dalį produkcijos gaminti palyginti arti Europos pirkėjų. Tačiau ir čia sprendimai priklauso nuo konkrečios pramonės šakos: siuvyklai, automobilių surinkimo gamyklai ir elektronikos komponentų gamintojui reikia skirtingų sąlygų.

Ar tai reiškia, kad kiniškos prekės būtinai brangs?

Augantys atlyginimai savaime nereiškia tokio paties galutinės prekės kainos padidėjimo. Gamykla gali investuoti į įrangą, padidinti našumą, sumažinti medžiagų sąnaudas arba uždirbti mažiau iš kiekvieno gaminio. Kainas taip pat veikia konkurencija ir užsakymų kiekis. Todėl parduotuvės lentynoje ne visada matome tiesioginį ryšį tarp darbuotojo atlyginimo ir prekės kainos.

Lygiai taip pat užrašas „Pagaminta Vietname“ ar „Pagaminta Indijoje“ nebūtinai reiškia, kad visas gaminys sukurtas toje šalyje. Jo komponentai gali būti atkeliavę iš kelių valstybių, o galutinis surinkimas – atliktas dar kitoje. Pasaulinė gamyba veikia kaip daugybės įmonių tinklas, todėl vien registruota galutinės gamybos vieta neatskleidžia visos produkto kelionės.

Pirkėjui svarbiausia išvada – gamybos šalies pavadinimas pats savaime nepasako nei kokybės, nei tikrosios savikainos. Daug lemia užsakovo reikalavimai, naudojamos medžiagos, gamybos procesas ir kokybės kontrolė.

Kinija išlieka didžiule pramonės valstybe, tačiau jos ankstesnį vaidmenį palaipsniui dalijasi daugiau šalių. Vietnamas pritraukia surinkimo ir vartojimo prekių gamybą, Indija siekia didesnės dalies elektronikos bei kitose pramonės šakose, o Meksika naudojasi artumu JAV. Vietoj vienos naujos „pasaulio gamyklos“ formuojasi keli gamybos centrai – kiekvienas su savo pranašumais, tiekėjais ir pirkėjais.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!