Kai Lina ištrynė „Facebook“ programėlę iš telefono, ji nesiekė tapti „dvasingesnė“ ar įrodyti, kad socialiniai tinklai blogis. Ji tiesiog pavargo nuo nuolatinio triukšmo: ginčų komentaruose, svetimų atostogų, reklamų, pykčio ir jausmo, kad visi kažką veikia, o ji kažkur vėluoja. Po mėnesio ji suprato keistą dalyką – pasaulis nesugriuvo. Ir jos gyvenimas netapo tuštesnis.
Sprendimas gimė po visiškai eilinio vakaro
Lina gyveno Kaune, dirbo administratore odontologijos klinikoje ir turėjo labai įprastą įprotį: „Facebook“ atsidarydavo tada, kai pavargdavo. Ryte prie kavos. Per pietų pertrauką. Laukdama autobuso. Vakare, kai jau reikėtų eiti miegoti, bet pirštas pats rasdavo mėlyną ikoną.
Ji sakydavo, kad tik „pažiūrės, kas naujo“. Bet tas „pažiūrėjimas“ beveik niekada nesibaigdavo po dviejų minučių.
Iš pradžių – draugės nuotrauka iš pajūrio. Tada – straipsnis apie kainas. Po juo komentarai, kuriuose žmonės vieni kitus vadino kvailiais. Tada – reklama batų, kurių ji vakar ieškojo internete. Tada – kažkieno gimtadienis, kurio ji neprisiminė. Tada – buvusios klasiokės įrašas apie „naują gyvenimo etapą“. Tada – grupėje ginčas dėl vaikų darželio auklėtojų. Tada – dar vienas video, kurio visai nenorėjo žiūrėti, bet vis tiek pažiūrėjo iki galo.
Vieną vakarą ji gulėjo lovoje ir suprato, kad praėjo keturiasdešimt minučių. Nieko konkretaus neįvyko. Ji nieko svarbaus nesužinojo. Su niekuo tikrai nepabendravo. Tik pasijuto pavargusi, suirzusi ir kažkodėl nepatenkinta savo gyvenimu.
Telefonas rodė 23:47.
Rytoj reikėjo keltis 6:30.
Lina padėjo telefoną ant naktinio stalelio, po minutės vėl paėmė, atsidarė nustatymus ir ištrynė programėlę.
Ne paskyrą. Tik programėlę.
– Mėnesiui, – pasakė pati sau. – Jei bus blogai, grąžinsiu.
Tai buvo keistai nedramatiškas sprendimas. Be manifesto. Be įrašo „darau pertrauką nuo socialinių tinklų“. Be paskutinės nuotraukos ir be paaiškinimų.
Ir būtent dėl to jis buvo tikras.
Pirmos dienos parodė, kad įprotis gyveno pirštuose
Kitą rytą Lina pabudo ir, dar beveik neatsimerkusi, paėmė telefoną. Pirštas pats nuslydo ten, kur visada būdavo „Facebook“ ikona.
Tuščia vieta.
Ji net susierzino. Ne todėl, kad norėjo kažką konkretaus pamatyti. Tiesiog kūnas buvo pripratęs prie judesio.
Per pusryčius buvo tas pats. Ji užsiplikė kavos, atsisėdo prie stalo ir pajuto, kad kažko trūksta. Ne žmogaus, ne naujienos, o triukšmo. Tarsi virtuvėje staiga būtų išjungtas televizorius, kuris grojo metų metus, nors niekas jo sąmoningai neklausė.
Pirmą savaitę ji kelis kartus atsidarė naršyklę ir beveik prisijungė per ją. Sustodavo paskutinę akimirką. Juokingiausia, kad tuo metu net nežinojo, ko ieško. Ar kažkas jai parašė? Ar kas nors įkėlė nuotrauką? Ar pasaulyje nutiko kas nors tokio, ko ji negali praleisti?
Tas jausmas buvo nemalonus. Ne stiprus, bet įkyrus. Lyg kažkur vyktų pokalbis, į kurį ji nepakviesta.
Po kelių dienų ji suprato: „Facebook“ jai buvo ne informacijos šaltinis, o automatinė pauzė. Kai nežinojo, ką daryti – atsidarydavo. Kai norėjo pabėgti nuo nemalonios minties – atsidarydavo. Kai jautėsi vieniša – atsidarydavo. Kai pavargdavo – atsidarydavo.
Tik bėda ta, kad po to dažniausiai jausdavosi dar prasčiau.
Ji bijojo praleisti svarbius dalykus, bet pirmiausia praleido svetimą pyktį
Lina galvojo, kad be „Facebook“ nežinos apie renginius, gimtadienius, draugų naujienas ir svarbias diskusijas. Pirmą savaitę dar jautė nerimą: o jei kas nors pakvietė į šventę? O jei draugė paskelbė kažką svarbaus? O jei mieste įvyko kas nors, apie ką visi kalba?
Bet greitai paaiškėjo, kad svarbūs dalykai kažkaip vis tiek ją pasiekia.
Draugė, kuri tikrai norėjo susitikti, parašė žinutę. Sesuo paskambino. Darbo naujienas ji sužinojo darbe. Gimtadienius, kurie buvo svarbūs, prisiminė kalendorius arba žmonės. O didžiosios naujienos pasiekė per normalias naujienų svetaines, ne per piktų komentarų upę.
Labiausiai dingo ne informacija. Dingo foninis pyktis.
Nebebuvo svetimų ginčų po straipsniais. Nebebuvo kaimynų grupės dramų dėl neteisingai pastatyto automobilio. Nebebuvo pažįstamų politinių monologų, kurių ji niekada neprašė. Nebebuvo komentarų, kuriuose žmonės su tokiu įniršiu aiškino vieni kitiems, kaip gyventi, lyg nuo to priklausytų pasaulio likimas.
Po dešimties dienų Lina pastebėjo, kad vakare jos galvoje tyliau.
Ne idealiai tylu. Gyvenimas vis dar buvo gyvenimas: sąskaitos, darbas, nuovargis, indai kriauklėje, neatsakyti laiškai. Bet iš jo dingo svetima įtampa, kuri anksčiau prilipdavo net tada, kai jos niekas tiesiogiai nelietė.
Ji suprato, kad kasdien įsileisdavo į save šimtus svetimų nuotaikų ir vadino tai „pabuvimu internete“.
Laisvas laikas iš pradžių neatrodė gražiai
Trečią savaitę prasidėjo įdomiausia dalis. Atsirado laiko, bet jis ne iš karto tapo prasmingas.
Lina tikėjosi, kad be „Facebook“ staiga daugiau skaitys, sportuos, gamins sveikesnį maistą, gal net pradės mokytis ispanų kalbos. Taip neįvyko.
Pirmomis dienomis ji tiesiog žiūrėjo į sieną, tvarkė stalčių, ilgiau gėrė kavą, perstumdė gėles ant palangės. Kartais nuobodžiavo. Ir tas nuobodulys iš pradžių erzino.
Bet vėliau ji suprato, kad nuobodulys nėra priešas. Jis buvo vieta, kurią socialinis tinklas anksčiau užkimšdavo bet kuo.
Vieną vakarą Lina paėmė seną knygą, kuri pusę metų gulėjo prie lovos. Perskaitė ne daug – gal dvidešimt puslapių. Bet pirmą kartą per ilgą laiką skaitė be noro kas kelias minutes tikrinti telefoną.
Kitą vakarą išėjo pasivaikščioti. Be tikslo. Be ausinių. Tiesiog aplink kvartalą. Pamatė, kad kaimynystėje atsidarė maža kepyklėlė, kurios anksčiau nepastebėjo, nors pro ją važiuodavo autobusu.
Dar po kelių dienų ji paskambino draugei, užuot tik pažiūrėjusi jos nuotraukas internete. Pokalbis truko beveik valandą. Paaiškėjo, kad draugė išgyvena sunkų laiką, nors „Facebook“ jos gyvenimas atrodė labai tvarkingas: vaikai, gražus savaitgalis, šypsenos, kava mieste.
Lina padėjusi ragelį ilgai sėdėjo virtuvėje.
Ji suprato, kaip lengva socialiniuose tinkluose supainioti žmogaus vitrinos apšvietimą su jo tikru gyvenimu.
Didžiausias atradimas buvo ne ramybė, o palyginimų pabaiga
Lina niekada nelaikė savęs pavydžia. Ji nuoširdžiai džiaugdavosi kitų kelionėmis, naujais namais, vestuvėmis, vaikais, pasiekimais. Bet nuolatinis svetimų gyvenimų stebėjimas turėjo šalutinį poveikį.
Vieną dieną kažkas nusipirko butą. Kitą – išvyko į Italiją. Trečią – įkėlė tobulą šeimos fotosesiją. Ketvirtą – pasidalijo sporto rezultatais. Penktą – nauja karjera. Šeštą – verslas. Septintą – „pagaliau supratau, kas gyvenime svarbiausia“.
Atskirai kiekvienas įrašas nebuvo blogas. Visi kartu jie kūrė jausmą, kad Lina kažko nespėja.
Jos butas atrodė per mažas. Jos savaitgalis – per paprastas. Jos vakarienė – per nuobodi. Jos darbas – per mažai įkvepiantis. Jos poilsis – per neproduktyvus. Net jos džiaugsmai atrodė nepakankamai gražūs, nes nebuvo nufotografuoti tinkamu kampu.
Kai „Facebook“ dingo, pirmą kartą po ilgo laiko ji pradėjo matyti savo dienas be nuolatinio palyginimo fono.
Šeštadienį ji išsikepė blynų ir jų nefotografavo. Sekmadienį su mama nuvažiavo į turgų ir niekam apie tai nepranešė. Trečiadienį po darbo nusipirko gėlių, ne todėl, kad būtų „maža savęs meilės praktika“, o todėl, kad tulpės kainavo mažiau ir buvo gražios.
Ir visa tai kažkaip tapo tikriau.
Ne didingiau. Ne „geriau nei kitų“. Tiesiog jos.
Po mėnesio ji prisijungė ir nustebo, kaip mažai ten jos laukė
Kai praėjo trisdešimt dienų, Lina iš smalsumo prisijungė prie „Facebook“ per kompiuterį. Ji tikėjosi kažko keisto: pranešimų lavinos, svarbių naujienų, praleistų kvietimų, įrodymo, kad mėnuo be socialinio tinklo buvo rizikingas.
Rado kelis gimtadienio priminimus, reklamų, kvietimą į grupę, du pranešimus iš žmonių, kurie tą patį galėjo parašyti ir kitur, bei daugybę įrašų, kurie po mėnesio atrodė nebe aktualūs.
Vakar dienos ginčai jau buvo pasenę. Praėjusios savaitės skandalai – pamiršti. Nuotraukos, kurias būtų peržiūrėjusi automatiškai, dabar nebekėlė poreikio slinkti toliau. Ji kelias minutes žiūrėjo į srautą ir pajuto ne džiaugsmą, o keistą nuobodulį.
Tas pats triukšmas. Tik ji jau buvo nuo jo atpratusi.
Tada Lina suprato, kad labiausiai bijojo ne prarasti informaciją. Ji bijojo nebebūti prijungta prie bendro murmėjimo. Bet išėjus iš jo paaiškėjo, kad niekas jos tikrai nelaikė už rankos. Dauguma ryšių buvo iliuzija: ji žinojo, ką žmonės valgė, kur keliavo ir ką komentavo, bet ne visada žinojo, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi.
Ji neištrynė paskyros tą pačią dieną. Bet programėlės į telefoną nebegrąžino.
Ji neprarado draugų – tik automatinį triukšmą
Po to mėnesio Lina pasiliko paprastą taisyklę: „Facebook“ gali būti įrankis, bet ne fonas. Jei reikia patikrinti renginį, parašyti grupėje, rasti kontaktą ar perskaityti konkretų pranešimą – gerai. Bet ne gulėjimui lovoje. Ne pusryčiams. Ne kiekvienai pauzei darbe. Ne vienatvei užkimšti.
Ji taip pat susitvarkė pranešimus. Atsisakė grupių, kurios tik kėlė įtampą. Paslėpė žmones, kurių įrašai nuolat erzino. Nebespaudė ant straipsnių vien todėl, kad antraštė provokavo. Ir svarbiausia – nebesijautė privalanti viską matyti.
Nes po mėnesio tapo aišku: jei kas nors tikrai svarbu, žmogus parašys. Paskambins. Susitiks. Pasakys tiesiai. O jei žinia egzistuoja tik kaip įrašas, kurį algoritmas galbūt parodys, galbūt ne, gal ji nėra tokia būtina jos gyvenimui.
Lina kartais vis dar prisijungia. Ji nėra atsiskyrėlė ir nesako, kad socialiniai tinklai vien blogis. Ten galima rasti renginių, bendruomenių, pagalbos, senų draugų, naudingos informacijos. Problema prasideda tada, kai platforma tampa ne vieta, į kurią užeini, o kambariu, kuriame gyveni.
Mėnuo be „Facebook“ jai nepadovanojo tobulo gyvenimo. Ji netapo ramesnė visose situacijose, nepradėjo keltis penktą ryto ir nerašo dienoraščio prie žvakės. Bet ji susigrąžino keletą dalykų, kurių anksčiau net nepastebėjo praradusi: tylesnius vakarus, mažiau palyginimų, daugiau tikrų pokalbių ir jausmą, kad jos diena neprivalo būti matoma, kad būtų vertinga.
Galiausiai ji padarė labai paprastą išvadą: ištrynusi „Facebook“ mėnesiui, ji neprarado gyvenimo naujienų. Ji tik nustojo kasdien skaityti svetimų gyvenimų triukšmą vietoje savojo.
