Vyšnios pavasarį atrodo kaip tikras sodo pažadas: žydi gausiai, mezga uogas, lapai gražūs ir žali… Tačiau užtenka kelių šiltų dienų, ir ant jaunų ūglių gali pasirodyti amarai. Iš pradžių jų beveik nematyti, bet labai greitai lapai ima riestis, viršūnėlės deformuojasi, o medis atrodo taip, lyg būtų praradęs visas jėgas. Per savo sodininkavimo metus įsitikinau: su amarais reikia kovoti ne tada, kai medis jau visas jais aplipęs, o gerokai anksčiau.
Pirmas ženklas – susisukę jauni lapai
Amarai labiausiai mėgsta jaunus, minkštus vyšnių ūglius. Todėl apžiūrą visada pradedu nuo šakelių viršūnių ir apatinės lapų pusės. Jei lapai pradeda riestis į vidų, raukšlėtis ar atrodo lyg sulipę, beveik visada verta ieškoti amarų.
Dar vienas signalas – lipnus paviršius. Amarai išskiria saldžias lipnias išskyras, vadinamas lipčiumi. Ant jo vėliau gali atsirasti juodas apnašas primenantis suodligės grybelis. Tai ne tik gadina lapų išvaizdą, bet ir silpnina medį, nes lapai prasčiau kvėpuoja ir gauna mažiau šviesos.
Kodėl vyšnias amarai puola taip greitai
Amarai dauginasi labai sparčiai, ypač kai orai šilti, o medis turi daug jaunų, sultingų ūglių. Pastebėjau, kad labiau nukenčia pertręšti medžiai, ypač kai pavasarį persistengiama su azotu. Tuomet vyšnia užaugina daug minkštos žalios masės, kuri amarams yra tarsi kvietimas į puotą.
Labai svarbu stebėti ir skruzdėles. Jei jos aktyviai vaikšto vyšnios kamienu aukštyn žemyn, dažnai tai ženklas, kad medyje jau yra amarų arba jų greitai atsiras. Skruzdėlės saugo amarus, nes minta jų lipčiumi, todėl vien purkšti lapus ne visada pakanka – reikia stabdyti ir skruzdėlių kelią į medį.
Kaip apsaugau vyšnias, kol amarų dar nėra daug
Pavasarį vyšnias apžiūriu reguliariai, ypač po žydėjimo, kai ima augti jauni lapai. Profilaktikai labai padeda tvarkingas genėjimas. Jei laja per tanki, oras juda prasčiau, o kenkėjams lengviau pasislėpti. Išretinta vyšnia greičiau džiūsta po lietaus, ją lengviau apžiūrėti ir nupurkšti.
Aplink medį nepalieku piktžolių sąžalynų, nes kai kurie kenkėjai mėgsta slėptis būtent ten. Taip pat vengiu perteklinio azoto. Vyšniai reikia maistinių medžiagų, bet per daug žalumą skatinančių trąšų padaro ją jautresnę amarams.
Prieš skruzdėles naudoju lipnias juostas ant kamieno. Jos paprastos, bet veiksmingos: skruzdėlės nebegali taip lengvai keliauti į šakas ir prižiūrėti amarų kolonijų. Tik juostą reikia uždėti taip, kad ji gerai priglustų, o kamieno žievės nelygumai netaptų aplinkkeliu.
Ką darau, jei amarai jau užpuolė vyšnią
Jei amarų nedaug, pirmiausia pašalinu stipriausiai susisukusius jaunus ūglius. Juose dažnai slepiasi visa kolonija, kurios paprastas purškimas iš viršaus nepasiekia. Tokias šakeles išnešu iš sodo, o ne numetu po medžiu.
Tada imuosi purškimo. Ankstyvoje stadijoje gerai veikia ūkiško muilo tirpalas: į kibirą vandens įtarkuoju arba ištirpinu nedidelį kiekį ūkiško muilo ir kruopščiai nupurškiu lapus, ypač apatinę jų pusę. Purškiu vakare arba apniukusią dieną, kad lapai nenudegtų saulėje.
Dar naudoju dilgėlių arba česnakų užpilą. Jie nėra tokie agresyvūs kaip cheminės priemonės, bet gali padėti pristabdyti plitimą, kai amarų dar nėra masiškai. Vis dėlto, jei vyšnia maža, o amarai jau apėmę daug ūglių, kartais tenka rinktis augalams skirtą insekticidą. Tokiu atveju visada žiūriu, ar priemonė tinkama vaismedžiams, ir griežtai laikausi laukimo termino iki uogų skynimo.
Ko nedarau, kad nepakenkčiau medžiui ir derliui
Nepurškiu vyšnių žydėjimo metu stipriomis priemonėmis, nes tuo metu medyje lankosi bitės ir kiti naudingi vabzdžiai. Taip pat nepurškiu per karštį ar prieš pat lietų – vienu atveju galima nudeginti lapus, kitu priemonė tiesiog nusiplaus.
Mano taisyklė paprasta: amarus reikia pastebėti anksti, neleisti skruzdėlėms jų saugoti ir neauginti pernelyg minkštų ūglių pertekliniu tręšimu. Jei reaguosite tada, kai susisuka pirmieji lapai, vyšnią dažniausiai galima išgelbėti be didelės žalos. O sveikas medis atsilygina ne tik gražesniais lapais, bet ir gausesniu, skanesniu derliumi.
