Sekmadienis, kuris jai nebepriklausė
Apie pirmą valandą paskambino mama.
– Aušrele, ar tu užsiėmusi? — jos balsas buvo šiltas, truputį prislopintas, lyg ji kalbėtų pasisukusi nuo garuojančio puodo. — Mes su tėčiu galvojom, gal užsuktum pietų? Išviriau burokėlių sriubos. Tokios, kaip tau patinka, su krapais ir grietine.
Aušrai suspaudė gerklę. Ji labai norėjo nueiti pas mamą. Norėjo sėdėti virtuvėje prie seno medinio stalo, klausytis, kaip tėtis burba apie kaimyną, kuris vėl kreivai pastatė automobilį, ir valgyti karštą sriubą, kurioje viskas supjaustyta smulkiai, nes mama žinojo, kad jai taip skaniausia. Norėjo bent porą valandų būti ne darbuotoja, ne „tas žmogus, kuris greitai pataisys“, ne pavargęs kūnas prie kompiuterio, o tiesiog dukra.
Bet tada ji prisiminė pristatymą. Rasa sakė „pasidėliok šiandien“. Tai nebuvo oficialus prašymas. Bet Aušra puikiai žinojo, ką tai reiškia. Jeigu rytoj ryte pristatymo dar nebus, Rasa pakels antakius ir pasakys: „Aš juk minėjau vakar.“
– Mama, šiandien negaliu. Turiu darbo.
Kitame laido gale stojo trumpa tyla.
– Sekmadienį?
– Taip.
– Bet tu ir vakar prie kompiuterio sėdėjai.
– Vakar tik truputį.
– Aušrele, tavo „truputį“ paskutiniu metu baigiasi vakare.
Aušra atsirėmė kakta į delną. Ji nenorėjo aiškintis. Nenorėjo girdėti rūpesčio, nes nuo jo darėsi dar sunkiau. Kai tavimi rūpinasi, nebegali taip lengvai meluoti sau, kad viskas normalu.
– Mama, tikrai negaliu. Gal kitą savaitę?
Mama vėl patylėjo. Fone kažkas sušnypštė ant viryklės, turbūt sriuba pabėgo per puodo kraštą.
– Gerai, vaikeli. Tik pavalgyk normaliai. Ir nepervark.
– Gerai.
Aušra padėjo ragelį ir pažvelgė į šaldytuvą. Jame nuo penktadienio stovėjo plastikinė dėžutė su makaronais. Ji pašildė juos mikrobangėje, bet po kelių kąsnių suprato, kad valgo tik todėl, jog mama liepė. Maistas buvo sausas, prilipęs prie šakutės, be skonio. Ji nustūmė lėkštę į šalį.
Lauke lietus pamažu silpo. Kieme atsirado daugiau žmonių. Kažkas nešė šiukšles, kažkas su vaiku taškėsi per balas, kažkas grįžo iš parduotuvės su pilnu maišu. Sekmadienis vyko toliau. Kitiems jis buvo sekmadienis. Aušrai — tik diena tarp dviejų darbo savaičių, į kurią vadovai ateidavo kaip į sandėlį pasiimti to, ko prireikė.
Trečią valandą telefonas vėl suvibravo. Šį kartą ekrane pasirodė kitas vardas: Tomas Petrauskas. Vadovės pavaduotojas.
Aušra atsiliepė ne iš karto. Ji leido telefonui skambėti tris kartus, tarsi tos kelios sekundės galėtų pakeisti situaciją.
– Klausau.
– Aušra, labas. Ar tu man biudžeto failą buvai atsiuntusi? Vakar žiūrėjau paštą, nerandu.
– Jis bendrame diske.
– Tai gal gali permesti man į paštą? Man patogiau. Norėčiau šiandien vakare pasižiūrėti.
Aušra stipriau suspaudė telefoną. Ji staiga pajuto, kaip pavargo jos ranka. Ne nuo telefono. Nuo visko.
– Aš dabar ne prie kompiuterio.
Kitame gale stojo pauzė. Trumpa, bet labai aiški.
– O kada būsi?
Ji pažvelgė į uždarytą kompiuterį, kuris stovėjo per metrą nuo jos. Tereikėjo atsistoti, atidaryti, prisegti failą ir išsiųsti. Dvi minutės. Gal trys. Kaip visada. Kaip kiekvieną kartą, kai kažkam buvo „patogiau“.
– Nežinau, — pasakė ji. — Neplanavau šiandien dirbti.
Tyla užsitęsė ilgiau.
– Aišku. Tada rytoj.
– Gerai. Rytoj.
Ji padėjo ragelį. Pirštai drebėjo. Juokinga, pagalvojo ji. Nieko ypatingo neįvyko. Ji tik neatsiuntė failo sekmadienį. Neapvertė stalo, neišėjo iš darbo, nepasakė kažkokios didelės kalbos. Tik ištarė, kad neplanuoja dirbti.
Bet jos kūnas reagavo taip, lyg būtų padariusi nusikaltimą.
Visą gyvenimą ji buvo mokoma netrukdyti. Vaikystėje — nesiginčyk su suaugusiais. Mokykloje — būk gera mergaitė. Universitete — pasistenk labiau, tada tave pastebės. Darbe — parodyk iniciatyvą, būk lanksti, komanda svarbiausia. O kažkur tarp visų tų gražių žodžių ji prarado paprastą teisę pasakyti: „Dabar ne.“
Aušra įsipylė arbatos ir atsisėdo ant palangės. Lietus beveik liovėsi, virš namų slinko sunkūs debesys, bet tolumoje jau šviesėjo. Ji žiūrėjo į gatvę ir laukė kito skambučio. Ne todėl, kad norėjo. Todėl, kad buvo pripratusi.
Telefonas tylėjo.
Ji pagalvojo apie draugę Ievą. Ieva su vyru ir vaikais buvo sodyboje prie Molėtų. Ryte atsiuntė nuotrauką: šlapia terasa, puodelis kavos, vaikai su guminiais batais ir šuo, kuris atrodė laimingesnis už daugumą suaugusių žmonių. Ieva dirbo bibliotekoje. Sekmadieniais biblioteka nedirbo. Toks paprastas sakinys. Tokia prabanga.
Aušra pajuto pavydą. Ne juodą, ne piktą. Baltą, tylų pavydą žmogui, kuris sekmadienį gali būti tik žmogus.
Žinutė, kurios ji bijojo labiau nei skambučio
Šeštą vakaro telefonas vėl suvibravo. Rasa Jankauskienė.
Aušra neatsiliepė. Ji tik žiūrėjo, kaip ekranas šviečia jos delne. Jau buvo nebe rytas, nebe pietūs, net nebe darbo „gal dar trumpai“. Tai buvo sekmadienio vakaras, paskutinės kelios valandos prieš pirmadienį, kurias ji dar galėjo išgelbėti.
Telefonas nutilo.
Po minutės atėjo žinutė.
„Ar pamiršai apie pristatymą?“
Aušra perskaitė ją vieną kartą. Paskui antrą. Širdis pradėjo plakti taip stipriai, kad ji jautė ją gerklėje. Pirštai pakibo virš ekrano. Ji galėjo parašyti: „Ne, tuoj padarysiu.“ Galėjo parašyti: „Atsiprašau, prisėsiu vėliau.“ Galėjo atidaryti kompiuterį ir iki nakties ruošti skaidres, o ryte ateiti į darbą pavargusi, bet „atsakinga“.
Ji parašė:
„Nepamiršau. Padarysiu rytoj ryte. Šiandien ilsiuosi.“
Ji ilgai žiūrėjo į tą sakinį. Jis atrodė beveik įžūlus. Nors iš tikrųjų buvo paprastas. Normalus. Žmogiškas.
Tada paspaudė „siųsti“.
Garsą išjungė iš karto.
Kelias minutes ji tiesiog stovėjo virtuvėje, tarsi lauktų smūgio. Atrodė, kad tuoj telefonas pradės sproginėti nuo skambučių, kad Rasa parašys kažką šalto ir kandžiai mandagaus, kad pirmadienį ją iškvies pokalbiui. Bet nieko nevyko. Tik šaldytuvas tyliai burzgė, kažkur už sienos kaimynai žiūrėjo televizorių, o lauke po lietaus šviesa darėsi švelnesnė.
Aušra priėjo prie lango. Debesys prasisklaidė, ir virš namų pasirodė rausvas saulėlydis. Ne toks, dėl kurio žmonės važiuoja prie jūros fotografuoti, bet tikras. Pilkas, drėgnas, su šiltu dryžiu tarp daugiabučių stogų.
Ji staiga suprato, kad nenori likti namuose ir laukti. Nenori sėdėti kaip kaltinamoji, nors nieko blogo nepadarė.
Ji apsivilko striukę, įsispyrė į sportbačius ir išėjo.
Lauke kvepėjo šlapiu asfaltu, lapais ir vasaros pradžia, kuri Vilniuje visada truputį vėluoja. Aušra ėjo lėtai, be tikslo, pro savo namą, pro mažą parduotuvę, pro stotelę, kurioje stovėjo dvi moterys su maišeliais. Už kampo buvo nedidelis parkas. Ji nebuvo ten buvusi gal du mėnesius, nors parkas buvo vos penkios minutės nuo namų. Kažkada ji mėgdavo čia vaikščioti vakarais, bet pastaruoju metu net pasivaikščiojimas atrodė kaip prabanga, kurią reikia užsitarnauti.
Suoliukai buvo šlapi, todėl ji atsisėdo ant krašto, pasidėjusi po savimi sulankstytą rankovę. Medžiai lašėjo. Takeliu pravažiavo vaikas su paspirtuku, už jo ėjo tėvas ir nešė šalmą. Kažkur tolėliau juokėsi paaugliai.
Telefonas kišenėje trumpai suvibravo.
Aušra sustingo. Ištraukė jį lėtai.
Rasos atsakymas buvo trumpas:
„Gerai. Tada rytoj.“
Jokių priekaištų. Jokių „bet“. Jokių ilgų sakinių apie atsakomybę. Tik tiek.
Aušra giliai įkvėpė. Pirmą kartą tą dieną — pilnai. Ne paviršiumi, ne susispaudusi, o taip, kaip vaikystėje, kai dar nereikėjo visada būti pasiruošusiai kažkam atsakyti.
Ji sėdėjo parke dar pusvalandį. Žiūrėjo į drėgnus medžius, į dangų, į žmones. Ir netikrino telefono.
Tada paskambino mamai.
– Mama, ar dar liko sriubos?
Mamos balse iš karto atsirado šypsena.
– Liko. Ateisi?
– Ateisiu. Tuoj.
Toliau skaitykite kitame puslapyje.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
