Joninės daugeliui lietuvių sunkiai įsivaizduojamos be laužo. Tai viena gražiausių vasaros tradicijų, tačiau ji turi labai aiškias ribas. Teisėsaugos ir priešgaisrinės saugos specialistai kasmet primena: laužo negalima kurti bet kur vien todėl, kad tai šventė. Taisyklės galioja ne tik miškuose, paežerėse ar viešose erdvėse, bet ir privačiuose namų sklypuose.
„Mano kiemas“ dar nereiškia, kad galima viskas
Viena dažniausių klaidų prieš Jonines – įsitikinimas, kad savo žemėje žmogus gali kurti laužą kur panorėjęs. Tačiau taip nėra. Net jei sklypas priklauso jums, privaloma laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų.
Svarbiausia taisyklė – laužas turi būti kūrenamas saugiu atstumu nuo pastatų, ūkinių statinių, tvorų, medžių, krūmų, malkinių, automobilių, šiltnamių, pavėsinių ir kitų lengvai užsidegančių objektų. Jei kiemas mažas, o aplink daug statinių ar augmenijos, didelis Joninių laužas gali būti tiesiog netinkamas pasirinkimas.
Lietuvoje priešgaisrinės saugos reikalavimuose nurodoma, kad atvira ugnis negali kelti pavojaus aplinkai, žmonėms ir turtui. Praktikoje tai reiškia, kad laužas turi būti įrengiamas taip, jog kibirkštys nepasiektų pastatų, sausos žolės, medinių konstrukcijų ar kaimyno sklypo.
Todėl prieš kraunant malkas verta užduoti sau labai paprastą klausimą: jei vėjas staiga sustiprėtų, kur nuneštų kibirkštis? Jei atsakymas – į tvorą, medinę pavėsinę, sausą pievą ar kaimyno kiemą, tokioje vietoje laužo kurti nereikėtų.
Kiek atstumo reikia nuo pastatų
Viena svarbiausių praktinių ribų – atstumas nuo statinių. Laužai turi būti kuriami ne prie pat namo, terasos ar ūkinio pastato. Dažnai primenama, kad laužavietė turi būti įrengiama ne arčiau kaip 30 metrų nuo statinių.
Šis reikalavimas ypač aktualus individualių namų kvartaluose, sodų bendrijose ir sodybose, kur žmonės dažnai nori švęsti tiesiog kieme. Jei sklypas nedidelis, 30 metrų atstumą išlaikyti gali būti sudėtinga arba neįmanoma. Tokiu atveju saugiau rinktis ne laužą, o mažesnę ir kontroliuojamą ugnies formą – pavyzdžiui, specialią lauko ugniakurą ar kepsninę, jei ji naudojama pagal gamintojo nurodymus ir saugiu atstumu.
Tačiau net ir kepsninė nėra pasiteisinimas elgtis neatsargiai. Jos negalima statyti ant sausos žolės, arti medinių sienų, po medžių šakomis ar ten, kur nuo karščio gali užsidegti šalia esantys daiktai.
Kur laužų kūrenti negalima
Laužų negalima kurti vietose, kur yra akivaizdi gaisro plitimo rizika. Pirmiausia tai miškai, durpingos vietovės, sausos pievos, aukšta sausa žolė, krūmynai ir teritorijos, kuriose daug nukritusių šakų, spyglių ar lapų.
Miškuose ir jų prieigose galioja griežtesnė tvarka. Laužai ten gali būti kūrenami tik specialiai įrengtose ir pažymėtose laužavietėse. Tai reiškia, kad negalima tiesiog sustoti miško aikštelėje, surinkti šakų ir susikurti ugnies, net jei vieta atrodo „saugi“.
Saugomose teritorijose, nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, pažintiniuose takuose, stovyklavietėse ar prie vandens telkinių taip pat gali galioti papildomos taisyklės. Kai kur laužas leidžiamas tik tam skirtose vietose, o kai kur atvira ugnis apskritai draudžiama. Todėl vykstant švęsti prie ežero ar į mišką būtina pasitikrinti konkrečios vietos ženklus ir taisykles.
Taip pat laužų negalima kurti po elektros linijomis, prie dujų įrenginių, arti degių medžiagų sandėliavimo vietų, prie šieno, šiaudų, malkų rietuvių, kuro talpų ar kitų objektų, kurie gali greitai užsidegti.
Sausa žolė – viena pavojingiausių vietų
Joninių laikotarpiu oras dažnai būna sausas, o žolė kai kur jau praradusi drėgmę. Tai labai pavojingas derinys. Net nedidelė kibirkštis gali greitai uždegti sausą žolę, o ugnis vėjuotą dieną gali išplisti per kelias minutes.
Ypač pavojinga kūrenti laužą nešienautoje pievoje, ant sausų lapų, spyglių ar šalia krūmų. Tokiomis sąlygomis liepsna gali plisti ne tik paviršiumi, bet ir pereiti į medžius, ūkinius pastatus ar kaimyninius sklypus.
Jei laužavietė įrengiama leidžiamoje vietoje, aplink ją turi būti pašalintos degios medžiagos. Žemė turi būti išvalyta nuo sausos žolės, šakų, lapų ir kitų lengvai užsidegančių atliekų. Dar saugiau, jei laužavietė apjuosiama akmenimis, smėliu ar kita nedegia medžiaga.
Ko negalima mesti į Joninių laužą
Joninių laužas nėra šiukšlių deginimo vieta. Į jį negalima mesti plastikų, padangų, dažytos ar lakuotos medienos, baldų liekanų, drabužių, buitinių atliekų, pakuočių, statybinių atliekų, alyvos ar kitų cheminių medžiagų.
Tai svarbu ne tik dėl aplinkosaugos, bet ir dėl žmonių sveikatos. Degant plastikui, gumai, impregnuotai ar dažytai medienai į orą gali išsiskirti kenksmingos medžiagos. Tokiais dūmais kvėpuoja ne tik laužą sukūrę žmonės, bet ir kaimynai, vaikai, gyvūnai.
Joninių laužui tinka sausa, švari mediena. Jei mediena drėgna, ji labiau dūmija, sunkiau dega ir kelia daugiau nepatogumų aplinkiniams.
Vėjas gali viską pakeisti per kelias sekundes
Net jei vieta atrodo tinkama, laužo nereikėtų kurti pučiant stipriam vėjui. Vėjas kibirkštis gali nunešti toli nuo laužavietės, o žmogus ne visada spėja laiku sureaguoti.
Pavojingiausia, kai vėjas pučia link pastatų, miško, sausos pievos ar kaimynų teritorijos. Tokiu atveju net tvarkingai sukrautas laužas gali tapti nevaldoma rizika.
Jei šventės dieną vėjas stiprus, atsakingiausias sprendimas – laužo atsisakyti arba rinktis saugesnį simbolinį variantą. Joninės nepraranda savo prasmės vien todėl, kad vietoj didelės ugnies pasirenkamas mažesnis, saugesnis šviesos šaltinis.
Laužo negalima palikti be priežiūros
Dar viena taisyklė, kuri atrodo akivaizdi, bet vis dar dažnai pažeidžiama: laužo negalima palikti be priežiūros. Prie ugnies visą laiką turi būti suaugęs, blaivus ir atsakingas žmogus.
Tai ypač svarbu, jei šventėje yra vaikų. Vaikai gali priartėti per arti, įmesti į ugnį netinkamų daiktų, užkliūti, nudegti ar išsigąsti kibirkščių. Todėl laužas neturi būti paliktas „bendram stebėjimui“, kai iš tikrųjų jo neprižiūri niekas.
Net ir baigiantis šventei neužtenka palaukti, kol liepsna sumažės. Žarijos gali išlikti karštos labai ilgai. Jei jos paliekamos neužgesintos, vėjas gali vėl įpūsti ugnį arba nunešti kibirkštis.
Kaip teisingai užgesinti laužą
Laužą reikia užgesinti visiškai. Geriausia turėti vandens, smėlio arba žemių dar prieš jį užkuriant, o ne pradėti jų ieškoti tada, kai ugnis jau kelia pavojų.
Gesinant laužą, neužtenka užpilti vandens ant viršaus. Reikia išsklaidyti žarijas, permaišyti pelenus ir įsitikinti, kad neliko rusenančių vietų. Jei naudojamas smėlis ar žemės, jas taip pat reikia paskirstyti taip, kad neliktų karštų židinių.
Prieš paliekant vietą verta patikrinti ranka iš saugaus atstumo, ar nuo pelenų dar sklinda karštis. Jei sklinda, vadinasi, laužas dar nėra saugus.
Svarbi taisyklė paprasta: iš šventės galima išeiti tik tada, kai laužavietė visiškai užgesinta.
Kas gresia už taisyklių pažeidimus
Už neatsargų elgesį su ugnimi gali grėsti administracinė atsakomybė. Jei dėl laužo kyla gaisras, padaroma žala svetimam turtui, miškui, aplinkai ar žmonių sveikatai, pasekmės gali būti kur kas rimtesnės nei paprasta bauda.
Be to, kaltininkui gali tekti atlyginti padarytą žalą. Tai reiškia, kad neatsargiai sukurtas laužas gali kainuoti ne tik sugadintą vakarą, bet ir tūkstančius eurų.
Ypač griežtai vertinami atvejai, kai ugnis kūrenama draudžiamoje vietoje, kai ji paliekama be priežiūros arba kai deginamos atliekos.
Ką turėtų žinoti privačių namų savininkai
Privačių namų gyventojams prieš Jonines verta įvertinti tris dalykus: atstumą, vėją ir aplinką.
Jei sklype nėra pakankamai vietos saugiai laužavietei, geriau nerizikuoti. Jei aplink daug sausos žolės, medinių statinių ar krūmų, laužas taip pat tampa pavojingas. Jei tą dieną pučia stiprus vėjas, net ir tinkama vieta gali tapti netinkama.
Taip pat reikėtų pagalvoti apie kaimynus. Dūmai, kibirkštys, triukšmas ir kvapai gali tapti konfliktų priežastimi. Jei laužas kūrenamas arti kaimynų sklypo, net formaliai laikantis atstumo gali kilti nepasitenkinimas, ypač jei dūmai keliauja tiesiai į jų langus.
Atsakingas šventimas reiškia ne tik laikytis taisyklių, bet ir nepaversti savo tradicijos kitų žmonių problema.
Saugiausias Joninių laužas – suplanuotas iš anksto
Norint švęsti ramiai, laužavietę reikėtų paruošti dar prieš šventę. Vieta turi būti atvira, atokiau nuo statinių ir augmenijos, išvalyta nuo degių medžiagų. Šalia turi būti vandens arba smėlio, o laužas neturi būti didesnis, nei galima saugiai kontroliuoti.
Jei šventė organizuojama viešoje vietoje, būtina iš anksto pasidomėti savivaldybės tvarka, renginių leidimais ir konkrečios teritorijos taisyklėmis. Viešas Joninių laužas nėra tas pats, kas kelių žmonių susibūrimas privačiame kieme.
Geriausia taisyklė – nesivadovauti vien tuo, kad „pernai visi kūreno“. Jei vieta neįrengta, nėra aiškaus leidimo arba kyla abejonių dėl saugumo, laužo geriau nekurti.
Tradicija neturi tapti nelaime
Joninių laužas yra graži tradicija, bet tik tada, kai jis nekelia pavojaus. Ugnis šventėje turi būti valdoma, o ne palikta atsitiktinumui.
Todėl prieš uždegant pirmą degtuką verta prisiminti: laužas turi būti saugiu atstumu nuo pastatų, ne miške ar sausose pievose, ne po medžiais ir ne ten, kur kibirkštys gali pasiekti degias medžiagas. Jo negalima palikti be priežiūros, į jį negalima mesti atliekų, o po šventės būtina visiškai užgesinti žarijas.
Joninės praeina per vieną naktį. Tačiau vienas neatsargus sprendimas gali palikti pasekmes ilgam.
