Juodas katinas perbėgo kelią: iš kur kilo šis prietaras ir ką jis reiškė anksčiau

Juodas katinas, perbėgęs kelią, anksčiau ne visur reiškė nelaimę – kai kur jis buvo laikomas net sėkmės ir namų apsaugos ženklu. Blogos nuojautos idėja labiausiai sustiprėjo viduramžių Europoje, kai juoda spalva, naktis ir katės imtos sieti su raganavimu bei nepaaiškinamomis jėgomis.

Situacija pažįstama ir šiandien: katinas greitai šmėsteli per kiemą ar kelią, o žmogus pusiau juokais sulėtina žingsnį, pasidairo aplink arba numoja ranka. Prietaras gyvas ne todėl, kad kas nors rimtai tikėtų gyvūno galia pakeisti dienos planus, o todėl, kad tokie ženklai lengvai įsimena, kai diena ir taip prasideda neramiai.

Kai katė buvo ir naudinga, ir paslaptinga

Katės nuo seno gyveno šalia žmonių: saugojo grūdus nuo graužikų, laikėsi prie namų, o naktį vaikščiojo beveik negirdimai. Jų švytinčios akys prietemoje, savarankiškas būdas ir gebėjimas staiga dingti už kampo žmogui atrodė paslaptingi – ypač laikais, kai daug kas buvo aiškinama ženklais.

Juoda spalva šį įspūdį tik sustiprino. Tamsa buvo siejama su nežinomybe, pavojumi ir tuo, ko žmogus negali matyti ar kontroliuoti. Todėl juodas katinas tapo patogiu simboliu: jis pasirodo netikėtai, praeina savo keliu ir palieka žmogų vieną su mintimi, kad gal tai kažką reiškia.

Viduramžiai katei užkrovė blogą vardą

Europoje juodos katės ypač prastą reputaciją įgijo viduramžiais. Jos buvo siejamos su raganomis, velniu ar tariamais antgamtiniais pagalbininkais. Toks požiūris kilo ne iš katės elgesio, o iš to meto baimių: neįprasti gyvūnai, vieniši žmonės ir viskas, kas netilpo į aiškias taisykles, dažnai būdavo įtariama blogiu.

Iš čia ir kelio motyvas. Kelias žmogui reiškė kelionę, prekybą, darbą, svarbų reikalą ar grįžimą namo. Jei prieš akis perbėgdavo „blogu“ laikytas gyvūnas, tai būdavo suprantama kaip perspėjimas: gal sustok, gal šiandien neverta skubėti, gal laukia kliūtis. Iš esmės tai buvo bandymas suteikti prasmę atsitiktinumui.

Juodas katinas perbėgo kelią: iš kur kilo šis prietaras ir ką jis reiškė anksčiauNuotrauka: Pexels / Neslihan Ercan

Ar kryptis iš tiesų ką nors keitė?

Įvairiose vietose buvo tikima, kad svarbu, į kurią pusę katinas nubėgo. Vienur nelaimę žadėdavo viena kryptis, kitur – priešinga, o dar kitur juodas katinas apskritai laikytas palankiu ženklu. Vien tai rodo, kad nėra vienos „tikros“ šio prietaro taisyklės: jis keitėsi pagal kraštą, laiką ir šeimos pasakojimus.

Jūreivių pasakojimuose juoda katė laive galėjo reikšti sėkmę, nes ji buvo vertinama ir labai praktiškai – dėl gebėjimo gaudyti graužikus. Namuose juoda katė taip pat galėjo būti gero gyvenimo ženklas, o ne nesėkmių pranašas. Tas pats gyvūnas tapdavo ir baimės, ir laimės simboliu, priklausomai nuo to, kas pasakojo istoriją.

Kodėl šis ženklas vis dar veikia vaizduotę

Žmogus natūraliai ieško ryšio tarp įvykių. Jei po juodo katino pasirodymo nutiko kas nors nemalonaus – pavėlavo autobusas, sugedo automobilis ar susipyko su artimuoju – tokia diena lengvai įstringa atmintyje. O visi kartai, kai katinas perbėgo kelią ir nieko nenutiko, tiesiog neatrodo verti pasakojimo.

Pats katinas dėl to, žinoma, nekaltas: jis dažniausiai skuba į kitą kiemą, medžioja ar ieško ramios vietos. Jei gyvūnas išbėga į važiuojamąją dalį, vienintelis prasmingas „ženklas“ yra saugiai sumažinti greitį ir stebėti kelią, o ne mėginti pergudrauti prietarą.

Juodas katinas kelyje yra senas kultūros pasakojimas apie žmogaus baimę nežinomybei, ne nelaimės pranešėjas. Galima nusišypsoti prisiminus močiutės taisykles, tačiau katei verta palikti tai, kas jai priklauso – teisę ramiai pereiti kelią.