Juoda katė perbėga mano kelią: ar tai tikrai nesėkmė?

Einant namo jau temsta, rankoje – pirkinių krepšys, galvoje – rytdienos darbai. Staiga per kelią tyliai peršoka juoda katė, ir koja pati lyg pristabdo: gal palaukti, gal apeiti kitu taku, gal bent jau nepradėti nieko svarbaus? Keista tai, kad gyvūnas prabėgo per kelią gal kelioms sekundėms, o mintis apie galimą nesėkmę gali lydėti visą vakarą.

Juoda katė daugeliui vis dar nėra vien katė. Tai senas ženklas, paveldėtas iš pasakojimų, šeimos perspėjimų ir filmų, kuriuose tamsus gyvūnas dažnai atsiranda prieš kokį nors nelaimingą posūkį. Tačiau ar iš tiesų jos kailio spalva gali pakeisti žmogaus dieną, ar mes patys suteikiame atsitiktinumui daugiau galios, nei jis turi?

Kodėl viena katė gali sugadinti nuotaiką dar nieko nenutikus

Prietarai veikia ne todėl, kad žmogus būtinai nuoširdžiai tiki magija. Dažnai pakanka mažos abejonės: „O jeigu vis dėlto?“ Jei po susitikimo su juoda kate vėliau vėluoja autobusas, iš rankų iškrenta telefonas ar nepasiseka pokalbis, protas labai greitai sujungia šiuos įvykius į vieną istoriją.

Problema ta, kad tą pačią dieną nutinkančių gerų dalykų dažniausiai nepriskiriame katei. Jeigu po jos pasirodymo žmogus randa pamestą monetą, sulaukia gero skambučio ar saugiai grįžta namo, tai atrodo tiesiog įprasta dienos dalis. O nemalonumas įsimena stipriau, nes jis tarsi patvirtina seną perspėjimą.

Dar labiau veikia nuotaika. Žmogus, kuris išsigando blogo ženklo, gali tapti įsitempęs, skubėti, prasčiau susikaupti ar aštriau reaguoti į kitus. Tuomet nesėkmę sukuria ne katė, o tas trumpas nerimo momentas, kuriam leidžiama užaugti iki visos dienos nuotaikos.

Juoda katė ne visur laikoma blogu ženklu

Mintis, kad juoda katė neša nelaimę, nėra universali taisyklė, nors taip kartais ir pateikiama. Skirtingose vietose ir skirtingais laikais ji buvo siejama ne tik su baime, bet ir su namų jaukumu, apsauga ar net sėkme. Vadinasi, pats gyvūnas niekuo nesikeičia – keičiasi žmonių pasakojimas apie jį.

Tokie simboliai gimsta lengvai, nes tamsi spalva nuo seno siejama su naktimi ir tuo, ko žmogus nemato bei negali kontroliuoti. Katė juda tyliai, netikėtai, dažnai pasirodo sutemose, todėl jai paprasta prilipdyti paslaptingumo etiketę. Iš baimės atsiradęs pasakojimas vėliau keliauja iš kartos į kartą ir ima atrodyti kaip neginčijama taisyklė.

Tačiau kasdienybėje juoda katė yra toks pat smalsus, alkanas ar namo skubantis gyvūnas kaip balta, raina ar ruda. Ji nekerta kelio tam, kad kažką perspėtų, nubaustų ar išbandytų. Dažniausiai ji tiesiog renkasi trumpiausią maršrutą iki kiemo, krūmų ar dubenėlio su maistu.

Juoda katė perbėga mano kelią: ar tai tikrai nesėkmė?Nuotrauka: Pexels / Irfan Rahat

Kai prietaras susitinka su realiais žmonėmis

Vienam žmogui susitikimas su juoda kate gali būti tik juokingas priminimas apie senus prietarus, kitam – tikras nerimo šaltinis. Senjoras gali prisiminti vaikystėje girdėtą perspėjimą ir sustoti vidury šaligatvio. Tėvai kartais patys to nepastebėdami perduoda tą baimę vaikui, kuris ima manyti, kad nekaltas gyvūnas yra pavojingas.

Ypač keista situacija susiklosto juodų kačių šeimininkams. Jiems tenka matyti, kaip praeiviai atsitraukia, vengia prisiliesti arba pajuokauja, kad katė „atneš nelaimę“. Toks požiūris gali turėti ir visai žemiškų pasekmių: tamsaus kailio gyvūnai neretai žmonėms atrodo mažiau pastebimi, mažiau „fotogeniški“ ar net nepelnytai keliantys įtarimą.

Kita vertus, neverta šaipytis iš žmogaus, kuriam prietaras kelia tikrą diskomfortą. Įsitikinimai retai dingsta nuo vieno argumento, ypač kai jie susiję su šeimos patirtimis ir emocijomis. Daug naudingiau ramiai atskirti du dalykus: galima gerbti tradiciją, bet nereikia leisti jai spręsti, kaip elgtis ar ką galvoti apie gyvą padarą.

Kaip neleisti kelioms sekundėms valdyti visos dienos

Jeigu juoda katė perbėgo kelią ir mintyse jau kyla nerimas, verta sau užduoti paprastą klausimą: kas konkrečiai dėl to pasikeitė? Atsakymas beveik visada bus toks pats – niekas, išskyrus nuotaiką. Toks trumpas stabtelėjimas padeda grįžti iš seno pasakojimo į realią situaciją.

Galima sąmoningai pakeisti asociaciją. Vietoj „blogas ženklas“ mintyse pasakyti: „Štai katė, kuri turbūt turi savo reikalų.“ Tai nėra dirbtinis optimizmas – tik tikslesnis paaiškinimas, nei bandymas visus dienos atsitiktinumus susieti su gyvūno kailio spalva.

Jeigu prietarai kelia įtampą vaikui, geriausia jų nestiprinti grasinimais ar juokais apie nelaimes. Galima parodyti, kad pasaulyje esama įvairių istorijų, tačiau sprendimus lemia mūsų veiksmai: ar žiūrime po kojomis, ar laikomės susitarimų, ar elgiamės atsargiai. Katė gali tapti puikia proga išmokti ne bijoti nežinomybės, o ją ramiai patikrinti.

Juoda katė, perbėgusi kelią, tikrai gali pakeisti dieną – bet tik tada, jei jai atiduodame savo ramybę. Jos pėdos ant šaligatvio neparašo ateities, o mūsų mintys kartais parašo daug baisesnę istoriją, nei jos ten išvis buvo.