Kadaise ozono skylė gąsdino visą pasaulį. Dabar mokslininkai skelbia retą gerą žinią

Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose ozono skylė buvo vienas tų žodžių junginių, kurie skambėjo beveik kaip pasaulio pabaigos įspėjimas. Apie ją kalbėjo mokslininkai, politikai, mokytojai, televizijos laidos ir laikraščiai. Žmonėms buvo aiškinama, kad Žemę saugantis sluoksnis plonėja, o pavojinga ultravioletinė spinduliuotė gali vis labiau pasiekti planetos paviršių.

Dabar ši istorija turi netikėtą tęsinį. Pasaulio meteorologijos organizacija skelbia, kad 2025 m. ozono skylė virš Antarktidos buvo viena mažiausių per pastaruosius dešimtmečius. Jos plotas ir gylis buvo gerokai mažesni už 1990–2010 m. vidurkį, o pats ozono nykimo sezonas buvo vienas silpniausių nuo tada, kai 1992 m. pradėti stebėti ryškūs ozono sluoksnio pažeidimai.

Tai nereiškia, kad problema išnyko. Tačiau tai yra viena iš retų aplinkosaugos istorijų, kurioje galima aiškiai pasakyti: pasaulis laiku sureagavo, susitarė ir rezultatai pradeda matytis.

Kodėl ozono skylė apskritai buvo tokia pavojinga

Ozono sluoksnis yra tarsi nematomas skydas aukštai atmosferoje. Jis sugeria dalį pavojingos ultravioletinės spinduliuotės, kuri gali didinti odos vėžio, akių ligų riziką ir kenkti ekosistemoms. Kai mokslininkai pastebėjo, kad virš Antarktidos šis sluoksnis smarkiai plonėja, tai tapo pasauline problema.

Didelė dalis kaltės teko medžiagoms, kurios ilgą laiką buvo laikomos patogiomis ir plačiai naudojamomis. Chlorfluorangliavandeniliai, dažnai vadinami CFC, buvo naudojami šaldymo įrenginiuose, oro kondicionavimo sistemose, aerozoliuose, gaisrų gesinimo putose ir kitose technologijose. Problema ta, kad patekusios į atmosferą jos galėjo prisidėti prie ozono molekulių skaidymo.

Tai buvo nemaloni pamoka: daiktai, kurie kasdienybėje atrodė visiškai įprasti, aukštai atmosferoje turėjo ilgalaikių pasekmių. Ir būtent dėl to ozono skylė tapo ne tik moksline, bet ir politine krize.

2025 m. duomenys nustebino gera kryptimi

WMO duomenimis, 2025 m. ozono skylė virš Antarktidos buvo ketvirta arba penkta silpniausia nuo 1992 m. Maksimalus ozono masės deficitas rugsėjo 29 d. siekė 36,7 mln. tonų, tai yra daugiau kaip 25 proc. mažiau nei 1990–2010 m. vidurkis, kuris siekė 50,1 mln. tonų.

Kitaip tariant, tai ne vien gražus palyginimas. Skaičiai rodo, kad 2025 m. ozono skylė buvo mažesnė ir ne tokia gili, kaip daug metų buvo įprasta matyti. WMO taip pat pabrėžia, kad metiniai svyravimai vis dar vyksta, todėl vieni metai dar nereiškia galutinės pergalės. Vis dėlto bendra ilgalaikė kryptis yra aiški: ozono sluoksnis pamažu atsigauna.

Dar viena svarbi detalė – 2025 m. ozono skylė buvo ne tik mažesnė, bet ir trumpiau išsilaikė. NASA, NOAA ir kitos stebėjimo tarnybos nurodė, kad tais metais ji buvo viena mažiausių nuo 1992 m., o jos sezonas baigėsi anksčiau nei įprasta.

Viską pakeitė susitarimas, kuris kažkada atrodė ambicingas

Svarbiausias lūžis įvyko 1987 m., kai buvo priimtas Monrealio protokolas. Šis tarptautinis susitarimas numatė palaipsniui atsisakyti ozono sluoksnį ardančių medžiagų. Šiandien jis dažnai vadinamas vienu sėkmingiausių aplinkosaugos susitarimų istorijoje.

Jo sėkmė slypėjo ne tik draudimuose. Buvo svarbu ir tai, kad šalys susitarė veikti kartu, o turtingesnės valstybės per specialius fondus padėjo kitoms pereiti prie saugesnių technologijų. Kitaip tariant, tai nebuvo vien gražus dokumentas. Buvo sukurta sistema, leidusi realiai keisti pramonę.

WMO teigia, kad jei dabartinė politika išliks, ozono sluoksnis iki maždaug 2040 m. gali grįžti į 1980 m. lygį didžiojoje pasaulio dalyje, apie 2045 m. – virš Arkties, o virš Antarktidos – apie 2066 m. Tai ilgas laikotarpis, bet svarbiausia, kad kryptis jau matoma.

Kodėl tai nėra priežastis pamiršti saulės pavojų

Nors ozono sluoksnio atsistatymas yra gera žinia, tai nereiškia, kad ultravioletinė spinduliuotė visur mažėja. WMO pabrėžia, kad UV spinduliuotė vis dar kelia grėsmę sveikatai, o jos lygį lemia ne tik ozono kiekis. Svarbūs ir debesuotumas, saulėtų valandų skaičius, atmosferos sąlygos bei vietiniai meteorologiniai pokyčiai.

Kai kuriuose Europos regionuose UV spinduliuotės lygis nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio vidurio padidėjo iki 20 proc. Tai siejama daugiausia su mažesniu debesuotumu ir ilgesniu saulėtų valandų skaičiumi. Todėl net ir geros naujienos apie ozono sluoksnį nepanaikina paprastų atsargumo taisyklių: vasarą vis tiek reikia saugotis stiprios saulės, naudoti apsaugą nuo UV spindulių, dengti odą ir nepamiršti akių apsaugos.

Čia ir yra svarbiausia žinutė. Ozono skylės mažėjimas nėra leidimas elgtis nerūpestingai. Tai įrodymas, kad ilgalaikiai tarptautiniai sprendimai gali veikti, jeigu jų laikomasi dešimtmečius.

Reta istorija, kurioje žmonija ne pavėlavo, o sureagavo

Ozono skylės istorija išsiskiria tuo, kad pasaulis nelaukė visiško žlugimo. Mokslininkai įspėjo, politikai galiausiai susitarė, pramonė turėjo keistis, o žmonija atsisakė medžiagų, kurios kenkė apsauginiam atmosferos sluoksniui.

Rezultatas nepasirodė per vieną naktį. Prireikė dešimtmečių. Tačiau dabartiniai duomenys rodo, kad sprendimas buvo teisingas. Ozono skylė virš Antarktidos dar neišnyko, metiniai svyravimai tęsis, o stebėjimai išlieka būtini. Vis dėlto 2025 m. rezultatai rodo, kad viena didžiausių XX amžiaus aplinkosaugos baimių pamažu traukiasi.

Ir galbūt tai yra svarbiausia šios istorijos dalis. Ji primena, kad ne visos aplinkos problemos baigiasi beviltiškai. Kartais, kai mokslas, politika ir visuomenė juda ta pačia kryptimi, net labai didelė žala gali būti sustabdyta.