Azovo jūroje iš vandens kartais išauga nauja sala – po kelių mėnesių jos nelieka nė ženklo

Įsivaizduokite, kad stovite paplūdimyje ir jūra, kuri dar vakar atrodė visiškai rami, staiga pradeda keistis. Vanduo vienoje vietoje patamsėja, ima burbuliuoti, pasirodo pilkas purvas, į orą veržiasi dujos, o netrukus ten, kur ką tik buvo tik vanduo, pradeda formuotis naujas žemės lopinėlis. Po kelių valandų ar dienų jis jau gali atrodyti kaip tikra sala. Tačiau fotografuoti ją kaip naujai atrastą žemę neverta skubėti – bangos ir audros po kelių mėnesių gali salą vėl visiškai nuplauti. Būtent toks keistas reiškinys ne kartą stebėtas Azovo jūroje prie Golubickajos gyvenvietės, Tamano pusiasalyje.

Po vandeniu čia slypi aktyvus Golubickajos purvo ugnikalnis. Jis neveikia kaip klasikinis ugnikalnis, išmetantis įkaitusią lavą. Iš gelmių į paviršių kyla dujos, vanduo, smulkios uolienų dalelės ir tiršta purvo masė. Kai slėgis tampa pakankamai didelis, dugnas tarsi prasiveria, o išmestų nuosėdų gali būti tiek daug, kad virš vandens iškyla laikina sala. Tokie dariniai nėra amžini – Azovo jūros bangos gana greitai pradeda juos ardyti, todėl gamta čia per trumpą laiką sugeba ir „pastatyti“ žemę, ir vėl ją pasiimti.

Kartais apie šį reiškinį sakoma, kad jis pasirodo „kartą per septynerius metus“. Skamba įspūdingai, tačiau gamta kalendoriaus neturi. Moksliniuose darbuose iš tiesų minima, kad kai kuriais laikotarpiais stipresni išsiveržimai kartojosi maždaug kas 6–8 metus, tačiau istoriniai duomenys rodo daug netvarkingesnį ritmą. Fiksuoti išsiveržimai vyko 1994, 2000, 2002, 2008 ir 2015 metais, o ankstesnių įvykių istorija siekia dar XVIII–XIX amžius. Taigi tiksliau būtų sakyti ne „kas septynerius metus“, o periodiškai – kartais po kelių, kartais po ilgesnės pertraukos.

Pirmą kartą žmonės apie jį rašė dar XVIII amžiuje

Golubickajos ugnikalnis nėra šių laikų atradimas. Jo aktyvumas aprašytas dar XVIII amžiaus pabaigoje. Vienas ankstyvųjų stebėjimų siejamas su gamtininku Peteriu Simonu Pallasu, kuris aprašė neįprastą reiškinį Azovo jūroje: vandenyje vyko išsiveržimas, o per kelias valandas susiformavo maždaug šimto metrų skersmens ir kelių metrų aukščio purvo sala. Ji išsilaikė neilgai – po kelių mėnesių jūros bangos ją nuplovė.

Tokios laikinos salos vėliau čia atsirasdavo ne kartą. Vienas geriausiai dokumentuotų išsiveržimų įvyko 2008 metų liepą. Purvo ugnikalnis suaktyvėjo vos už kelių šimtų metrų nuo kranto. Iš vandens kilo purvas ir purslai, o procesui pasibaigus jūroje buvo likusi maždaug 100 metrų ilgio ir apie 70 metrų pločio sala, iškilusi maždaug 1,5–2 metrus virš vandens. Žmonėms, kurie tuo metu ilsėjosi paplūdimyje, vaizdas turėjo atrodyti beveik neįtikėtinai – nauja žemė atsirado praktiškai jų akyse.

2015 metų spalio 25 dieną istorija pasikartojo. Netoli centrinio Golubickajos paplūdimio vanduo vėl pradėjo judėti, iš dugno pasirodė purvas, o virš paviršiaus susiformavo pailgas purvo darinys. Tąkart išmetimai nebuvo milžiniški – pranešta apie maždaug dviejų metrų aukštį – tačiau reiškinys buvo aiškiai matomas nuo kranto ir nufilmuotas. Vėliau naują darinį, kaip ir ankstesnes salas, pradėjo ardyti jūra.

Dar įspūdingesnis buvo 1988 metų rugpjūčio išsiveržimas. Istoriniuose aprašymuose jis minimas kaip vienas stipriausių gerai dokumentuotų Golubickajos ugnikalnio epizodų. Per trumpą laiką virš vandens susidarė purvo sala su aktyviu krateriu, iš kurio veržėsi vanduo, dumblas ir uolienų gabalai. Sala kurį laiką net didėjo, o vėliau ją pradėjo ardyti rudens audros. Įdomu tai, kad aktyvumo požymiai vietovėje buvo stebėti ir 1989 metais.

Tačiau internete prie šios istorijos dažnai prikabinama dar viena daug dramatiškesnė detalė – esą būtent 1988 metų ugnikalnio išsiveržimas sustabdė Krymo atominės elektrinės statybą. Patikimesni istoriniai šaltiniai to nepatvirtina. Krymo AE buvo statoma prie Ščiolkino Kryme, o projektas galutinai sustabdytas po Černobylio katastrofos, sovietinės branduolinės energetikos saugos peržiūros, ekonominių problemų ir rimtų abejonių dėl teritorijos seisminio saugumo. Todėl Golubickajos purvo ugnikalnio paversti vienintele ar pagrindine elektrinės uždarymo priežastimi būtų klaidinga.

Sala atrodo tvirta, tačiau po plona pluta gali būti skystas purvas ir dujos

Iš tolo naujai atsiradusi purvo sala gali atrodyti kaip labai viliojanti vieta užlipti ir nusifotografuoti. Pilkas paviršius, maži krateriai, įtrūkimai, burbuliuojančios angos – beveik kitos planetos peizažas. Tačiau būtent čia prasideda pavojingiausia šio reiškinio dalis.

Purvo ugnikalnių paviršius nebūtinai yra toks tvirtas, kaip atrodo. Viršuje gali greitai susiformuoti sausesnė pluta, o po ja likti tiršta, vandeninga masė. Todėl vaikščiojimas ką tik susiformavusioje saloje nėra tas pats, kas vaikščiojimas paprastu paplūdimiu. Be to, pats išsiveržimas gali būti nelygus – po ramesnio periodo prasidėti naujas dujų ar purvo išmetimas.

Purvo ugnikalniai išskiria ir įvairių dujų. Tamano pusiasalio tokiuose objektuose fiksuojamas metanas, anglies dioksidas, vandenilis, sieros vandenilis bei kitos dujos. Dėl to arti aktyvios angos stovėti nereikėtų net tada, kai pats purvas neatrodo karštas ar pavojingas. Stipresnio išsiveržimo metu kartu su purvu gali būti išmetama ir kietų uolienų fragmentų.

Būtent todėl populiarus pasakojimas, kad „purvo ugnikalnis – nemokamas natūralus SPA“, gali būti labai klaidinantis. Tamano pusiasalyje yra purvo telkinių, kurie iš tiesų naudojami turizmui ar procedūroms, tačiau aktyvaus povandeninio ugnikalnio išsiveržimo vieta nėra vieta savarankiškoms purvo vonioms. Vien faktas, kad purve galima aptikti mineralų, automatiškai nepadaro ką tik išsiveržusios masės saugia žmogui.

Įdomiausia tai, kad pats ugnikalnis gali keisti ir išsiveržimo vietą. Tyrimai rodo, jog aktyvumo centras ne visada atsiveria tiksliai tame pačiame taške – skirtingų išsiveržimų vietos šiek tiek migruoja. Dėl to prognozuoti ne tik tikslią išsiveržimo dieną, bet ir tai, kur tiksliai virš vandens atsiras naujas purvo darinys, nėra paprasta.

Golubickajos purvo ugnikalnis

Azovo jūroje tai ne vienintelis toks objektas

Purvo vulkanizmas šiame regione nėra vienintelė Golubickajos keistenybė. Tamano pusiasalyje yra dešimtys purvo ugnikalnių – dalis jų sausumoje, dalis po vandeniu. Skirtingai nuo magminių ugnikalnių, kurie siejami su įkaitusia magma ir lava, purvo ugnikalnių variklis yra slėgis nuosėdinėse uolienose, dujos ir vanduo. Per plyšius aukštyn stumiama skysta molinga masė, kuri galiausiai pasiekia paviršių.

Todėl „sala, gimstanti iš jūros“ nėra mistika. Tai labai vaizdingas geologinio proceso rezultatas. Panašūs laikini dariniai Azovo jūroje susidaro ir kitose vietose, o audros vėliau juos sunaikina. Vienais metais gali likti tik nedidelis purvo kupstas, kitąkart iškilti dešimčių metrų ilgio sala.

Vis dėlto suprasti procesą ir tiksliai jį prognozuoti – du skirtingi dalykai. Galima žinoti, kodėl kyla purvas ir dujos, galima iš istorinių duomenų matyti tam tikrą aktyvumo ritmą, tačiau pasakyti, kad „po septynerių metų konkrečią dieną sala vėl iškils“, negalima. Net ankstesni išsiveržimai tai parodo: tarp kai kurių praėjo šešeri ar aštuoneri metai, tarp kitų – vos dveji.

Galbūt dėl to šis reiškinys ir atrodo toks įspūdingas. Žmogus gali turėti palydovus, geologinius matavimus ir šimtmečius sukauptų stebėjimų, tačiau jūros dugnas vis tiek gali vieną rytą priminti, kad po ramiai atrodančiu vandens paviršiumi vyksta procesai, kurių nematome.

Ji atsiranda, išnyksta ir po metų gali nelikti nė ženklo

Didžiausia Golubickajos ugnikalnio keistenybė nėra vien pats išsiveržimas. Dar neįprastesnis yra trumpas jo sukurtų salų gyvenimas. Įprastą salą įsivaizduojame kaip geografinį objektą, kuris žemėlapyje išlieka dešimtmečius ar tūkstančius metų. Čia viskas vyksta daug greičiau.

Ugnikalnis išmeta pakankamai purvo ir nuosėdų, kad masė pasiektų vandens paviršių. Kuo ilgiau tęsiasi išsiveržimas, tuo aukštesnis ir platesnis tampa darinys. Tačiau vos aktyvumas sumažėja, prasideda visiškai priešingas procesas. Minkštą purvą nuolat skalauja bangos, lietus ir audros, jo kraštai griūva, paviršius žemėja, kol galiausiai žemės lopinėlis vėl dingsta po vandeniu.

Todėl žmogus, atvykęs į tą pačią vietą po kelių mėnesių, gali neberasti nieko, kas primintų dar neseniai ten buvusią salą. Lieka tik nuotraukos, vaizdo įrašai ir geologų užfiksuoti duomenys.

Būtent čia ir slypi visas šio Azovo jūros reiškinio žavesys. Gamta per kelias valandas gali sukurti naują sausumos gabalą, kelis mėnesius leisti jam egzistuoti, o vėliau ištrinti taip, tarsi jo niekada nebūtų buvę.

Ar Golubickajos ugnikalnis vėl sukurs naują salą? Beveik neabejotinai jis dar suaktyvės – tai aktyvus geologinis objektas, turintis ilgą išsiveržimų istoriją. Tačiau tiksliai pasakyti, kada tai įvyks ir kokio dydžio darinys pasirodys kitą kartą, negalima. Todėl pasakojimas apie „salą, kuri grįžta kas septynerius metus“, yra gražesnis už tikrovę, bet pati tikrovė nė kiek ne mažiau įspūdinga: Azovo jūros dugne iš tiesų yra ugnikalnis, galintis tiesiog žmonių akyse sukurti naują salą – ir vėliau leisti jūrai ją pasiimti atgal.