Rugsėjo pabaigoje verta pakelti akis į dangų: viena diena, pasak senolių, gali išduoti, kokia žiema bus šiemet

Rugsėjo pabaiga visada turi keistą nuotaiką. Dieną dar gali būti taip šilta, kad norisi atsegti striukę, o ryte ant žolės jau blizga šaltas rūkas. Vieni dar bando laikyti vasarą už rankovės, kiti jau neša į namus obuolius, tikrina malkas, uždaro šiltnamius ir vis dažniau pagalvoja: kokia bus žiema?

Senoliai tokiais klausimais nežiūrėdavo į telefoną. Jie žiūrėdavo į dangų, vėją, laukus, paukščius ir voratinklius. Ir viena rugsėjo diena jiems buvo ypatinga – rugsėjo 29-oji, Mykolinės. Tikėta, kad būtent tądien gamta gali duoti ženklą, ar žiema bus švelni, ar kandžiosis šalčiu, ar sniego bus iki kelių.

Šiandien tai nėra mokslinė prognozė, bet įdomiausia, kad dalis tokių pastebėjimų atsirado ne iš tuščios vietos. Žmonės metų metus matė, kaip keičiasi sezonai, kokie ženklai kartojasi prieš šalčius, ir pagal tai bandė ruoštis ilgam šaltajam laikui.

Kodėl rugsėjo pabaiga tokia svarbi?

Po rudens lygiadienio viskas gamtoje pasikeičia greičiau, nei kartais norisi pripažinti. Naktys tampa ilgesnės, rytai vėsesni, drėgmė laikosi ilgiau, o žemė nebeįšyla taip, kaip vasarą. Rugsėjo pabaiga yra tarsi paskutinis gamtos patikrinimas prieš tikrą rudenį.

Seniau žmonėms tai buvo labai svarbu. Nuo būsimos žiemos priklausė ne tik nuotaika, bet ir malkų atsargos, pašarai gyvuliams, maisto laikymas, daržų užbaigimas. Jei žiema žadėjo būti ankstyva ir šalta, reikėjo skubėti. Jei švelnesnė – buvo galima tikėtis ilgesnio rudens atokvėpio.

Todėl rugsėjo pabaigoje stebėta viskas: ar anksti krinta lapai, ar rytais kyla rūkas, ar paukščiai traukia būriais, ar voratinkliai plaukia ore, ar vėjas šaltas ir sausas, ar šiltas ir drėgnas.

Mykolinės – diena, kai senoliai klausydavosi vėjo

Rugsėjo 29-oji liaudyje siejama su Mykolinėmis. Šią dieną kai kur vadino ir Vėjų diena. Priežastis paprasta: tikėta, kad vėjo kryptis per Mykolines gali parodyti būsimos žiemos charakterį.

Jeigu pūsdavo šiaurės ar rytų vėjas, žmonės laukdavo šaltesnės, sausesnės, labiau žiemiškos žiemos. Toks vėjas dažnai siejamas su giedresniu, šaltesniu oru, todėl ir liaudies spėjimuose jis turėjo griežtesnę reikšmę.

Jei vėjas sukdavosi iš vakarų, senoliai kalbėdavo apie permainingą žiemą: sniegą gali keisti atlydžiai, šaltį – drėgmė, o keliai dažniau taps šlapi nei balti. Pietų vėjas laikytas švelnesnio oro ženklu. Jis tarsi žadėdavo, kad žiema nebus tokia pikta, nors ramiai pasitikėti vien juo taip pat nederėjo.

Buvo tikima ir taip: iš kurios pusės vėjas ateina per Mykolines, iš ten jis dažniau lankysis ir žiemą. Todėl senoliai tą dieną ne šiaip pasižiūrėdavo pro langą. Jie įsidėmėdavo, ką daro oras.

Giedras dangus gali skambėti gražiai, bet seniau jis kėlė įtarimą

Šiuolaikiniam žmogui giedra rugsėjo pabaigos diena atrodo kaip dovana. Saulė, ramus oras, gražūs medžiai – ko daugiau reikia? Tačiau senoliai į tai žiūrėjo atsargiau.

Jeigu per Mykolines dangus būdavo labai giedras, tikėta, kad žiema gali būti šaltesnė. Tokia logika turi ir paprastą gamtinį paaiškinimą: giedromis, ramiomis naktimis žemė greičiau atiduoda šilumą, todėl lengviau formuojasi šalnos. Rugsėjo pabaigoje tai jau ypač pastebima.

Štai kodėl gražus rytas ne visada reiškė gerą ženklą. Jei po ramios nakties laukai pabaldavo, žmonės suprasdavo: šiltasis sezonas traukiasi, o žemė pradeda gyventi pagal kitą ritmą.

Ar turėsime šią žiemą sniego?

Voratinkliai ore – ne tik gražus rudens vaizdas

Vienas gražiausių rugsėjo pabaigos ženklų – ore plaukiantys voratinkliai. Juos žmonės siejo su bobų vasara. Jei dienos sausos, saulėtos, švelnios, o ore tarsi sidabriniai siūlai draikosi voratinkliai, dažnai sakoma: ruduo dar turi šilumos kišenėje.

Bobų vasara Lietuvoje paprastai gali pasirodyti rugsėjo pabaigoje arba spalį. Dienomis tuomet kartais būna labai malonu, temperatūra gali pakilti iki 18–22 laipsnių, tačiau naktys jau vis tiek primena, kad tai ne vasara. Rytais gali būti vėsu, drėgna, vietomis net su šalnos kvapu.

Toks laikotarpis dažnai apgauna. Dieną žmogus vaikšto lengvai apsirengęs, o vakare jau ieško šiltesnio megztinio. Todėl senoliai sakydavo: rudeninė šiluma graži, bet ja pasitikėti iki galo negalima.

Rūkas ryte taip pat buvo laikomas ženklu

Rugsėjo pabaigos rytai daug pasako. Jeigu pievas užkloja rūkas, o vėliau jis išsisklaido ir diena tampa rami, tai dažnai reiškia stabilesnius, sausesnius orus. Liaudyje toks rytas galėjo būti laikomas ženklu, kad ruduo dar kurį laiką bus švelnus.

Tačiau jei rūkas laikosi ilgai, oras drėgnas, vėjas nejuda, diena taip ir lieka pilka – tai jau kitokia nuotaika. Toks oras primena, kad artėja metas, kai namuose teks dažniau jungti šviesą, džiovinti batus ir saugoti daiktus nuo drėgmės.

Praktiškai tai geras priminimas patikrinti paprastus dalykus: ar sandariai užsidaro langai, ar sausos malkos, ar rūsyje nėra per daug drėgmės, ar lauke neliko daiktų, kuriems pakenks šalnos.

Paukščiai irgi išduoda, kad riba jau čia pat

Rugsėjo pabaigoje verta stebėti ir paukščius. Kai jų būriai vis dažniau traukia į pietus, tai vienas aiškiausių ženklų, kad šiltasis metų laikas baigiasi. Senoliai paukščius laikė savotiškais gamtos pasiuntiniais: jei jie skuba, vadinasi, gamtoje jau vyksta rimtas persitvarkymas.

Žinoma, paukščių migracija priklauso nuo daugybės dalykų – maisto, dienos ilgumo, oro sąlygų. Tačiau žmogui, kuris gyveno arčiau gamtos, tokie ženklai buvo labai aiškūs. Jeigu laukai tuštėja, medžiai meta lapus, paukščiai išskrenda, o naktimis kandžiojasi šaltukas, metas nebesiderėti su rudeniu.

Ką verta padaryti dar iki spalio?

Net jei liaudiškais spėjimais netikite, rugsėjo pabaiga yra geras laikas pasiruošti praktiškai. Pirmiausia verta sutvarkyti tai, kas nemėgsta drėgmės ir šalčio: sodo įrankius, dažus, trąšas, lauko baldus, žarnas, vazonus. Vėliau, kai prasidės ilgesni lietūs, tai daryti bus daug nemaloniau.

Dar verta apžiūrėti stogą, lietvamzdžius ir kiemą. Nukritę lapai greitai užkemša vandens nutekėjimo vietas, o pirmos šalnos gali paversti mažą problemą rimtu galvos skausmu. Darže reikėtų nepamiršti jautresnių augalų, o šiltnamyje – paskutinių pomidorų, paprikų ar kitų likusių derliaus likučių.

Ir, žinoma, rugsėjo 29-ąją verta bent trumpam sustoti. Ne dėl to, kad vėjas būtinai tiksliai pasakys, kokia bus žiema. O todėl, kad tokie seni papročiai primena labai paprastą dalyką: gamta kalba nuolat, tik mes dažnai skubame per garsiai, kad ją išgirstume.

Tad jei tądien pūstels šiaurys, gal kas nors prisimins senolių perspėjimą apie šaltesnę žiemą. Jei vėjas bus pietinis – kažkas nusišypsos ir pasakys, kad gal šįkart žiema bus švelnesnė. O jei dangus bus giedras, rytas rūkuotas, o ore kabės ploni voratinkliai, ruduo dar kartą parodys, kodėl būtent rugsėjo pabaiga nuo seno laikyta viena paslaptingiausių metų ribų.