Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai paprastas klausimas. Kodėl vieni žmonės rašo iš kairės į dešinę, o kiti – iš dešinės į kairę? Kodėl mums atrodo visiškai natūralu sakinį pradėti kairėje puslapio pusėje, o arabų ar hebrajų rašto skaitytojams natūralu daryti priešingai?
Dažnas galėtų pagalvoti, kad tai susiję su religija, kultūra ar net kažkokiu senoviniu simbolizmu. Tačiau tikroji priežastis daug žemiškesnė. Ji slypi ne mistikoje, o pačiose paprasčiausiose medžiagose: akmenyje, kalte, pergamente, rašale, papiruso lakštuose ir žmogaus rankoje.
Rašto kryptis susiformavo ne todėl, kad kažkas vieną dieną nusprendė: „Mes rašysime taip, o jie – kitaip.“ Tai buvo ilgas praktinių įpročių kelias. Senovės raštininkai dirbo su tuo, ką turėjo. Vieni kalė ženklus akmenyje, kiti rašė rašalu ant odos ar papiruso, treti naudojo bambuko juosteles ir teptukus. Ir būtent šios technologijos nulėmė, kuria kryptimi žmonijai pasirodė patogiausia rašyti.
Artimieji Rytai: kai raidės buvo kalamos akmenyje
Norint suprasti, kodėl arabų, hebrajų ir kiti semitų raštai rašomi iš dešinės į kairę, reikia nusikelti į labai senus laikus, kai popierius dar nebuvo kasdienis dalykas. Artimuosiuose Rytuose viena svarbiausių rašymo medžiagų buvo akmuo.
Tai nebuvo greitas ir lengvas darbas. Raštininkas turėdavo paimti kaltą, priglausti jį prie akmens ir plaktuku iškalti ženklą po ženklo. Dažniausiai dešiniarankis žmogus kaltą laikydavo kaire ranka, o dešine smūgiuodavo plaktuku.
Čia ir atsiranda labai praktiškas paaiškinimas. Jei toks žmogus būtų kalęs tekstą iš kairės į dešinę, jo rankos nuolat užstotų ką tik iškaltus ženklus. Jam būtų sunkiau matyti, ar raidės išėjo taisyklingos, ar eilutė lygi, ar tarpai geri. Reikėtų nuolat trauktis, persilenkti, tikrinti.
Rašant iš dešinės į kairę situacija buvo patogesnė. Kairė ranka su kaltu judėdavo tolyn, o ką tik iškalti ženklai likdavo matomi. Raštininkas galėjo lengviau kontroliuoti tekstą ir stebėti darbą. Tai buvo ne filosofija, o paprasčiausia darbo ergonomika.
Kai toks rašymo būdas įsitvirtino, jis tapo tradicija. Vėliau keitėsi medžiagos, atsirado kiti paviršiai, bet pati kryptis išliko. Kultūros nemėgsta lengvai atsisakyti savo rašto įpročių, nes raštas nėra tik techninis dalykas. Tai kalbos, religijos, švietimo ir tapatybės dalis.
Todėl net tada, kai akmenį pakeitė molinės lentelės, pergamentas ar popierius, rašymo kryptis iš dešinės į kairę liko gyva.
Europa: rašalas, pergamentas ir baimė viską ištepti
Europoje sąlygos buvo kitokios. Čia didelę reikšmę turėjo pergamentas, papirusas, vėliau popierius, o rašymo įrankis buvo plunksna arba kitas rašalu naudojamas įrankis. Tai visiškai pakeitė patogumo logiką.
Dešiniarankiui žmogui rašyti rašalu iš kairės į dešinę yra patogu dėl labai paprastos priežasties: ranka juda paskui dar neparašytą vietą ir neužkliudo šviežio rašalo. Parašytas tekstas lieka kairėje, o ranka keliauja į dešinę. Taip mažiau rizikos ištepti raides.
Jei dešiniarankis rašytų iš dešinės į kairę rašalu, ranka slystų per ką tik parašytą tekstą. Drėgnas rašalas teptųsi, raidės susilietų, o darbas atrodytų netvarkingas. Tai ypač svarbu laikais, kai raštininkų darbas buvo lėtas, brangus ir reikalavo didelio kruopštumo.
Taigi Europoje rašymo kryptį stipriai paveikė ne tik kalba ar kultūra, bet ir rašalo fizika. Rašyti reikėjo taip, kad tekstas liktų švarus, įskaitomas ir tvarkingas.
Iš čia kyla viena įdomi mintis: mūsų šiandieninis įprotis rašyti iš kairės į dešinę nėra toks „natūralus“, kaip atrodo. Jis natūralus todėl, kad šimtmečius naudojome būtent tokius įrankius ir medžiagas, kuriems ši kryptis buvo patogiausia.
Europoje kryptis ne iš karto buvo aiški
Nors šiandien mums atrodo, kad europietiški raštai visada judėjo iš kairės į dešinę, istorija buvo įvairesnė. Senovėje Viduržemio jūros regione buvo naudojamas ir labai įdomus rašymo būdas, vadinamas bustrofedonu.
Šis žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia maždaug „kaip jaučio posūkis“. Įsivaizduokite artoją, ariantį lauką. Jis eina viena kryptimi, pasiekia lauko kraštą, apsisuka ir grįžta atgal kita kryptimi. Panašiai buvo rašomos ir eilutės: viena iš dešinės į kairę, kita iš kairės į dešinę, trečia vėl priešinga kryptimi.
Toks rašymo būdas šiandien atrodytų labai nepatogus, bet senovėje jis turėjo logikos. Ant didelių paviršių nereikėjo nuolat grįžti į pradžią. Tekstas vingiuodavo tarsi ariama žemė.
Laikui bėgant bustrofedonas nunyko. Skaitymui ir rašymo mokymui buvo patogiau turėti vieną aiškią kryptį. Europa galiausiai pasirinko mums įprastą variantą – iš kairės į dešinę.
Tai rodo, kad rašto kryptys nebuvo iš anksto nulemtos. Jos formavosi pamažu, per bandymus, patogumą, įrankius ir tradicijų įtvirtinimą.
Kodėl Azijoje ilgai rašyta vertikaliai?
Rašto krypties istorija tampa dar įdomesnė pažvelgus į Aziją. Tradicinis kinų ir japonų raštas ilgą laiką buvo rašomas vertikaliai – iš viršaus į apačią, o stulpeliai išsidėstydavo iš dešinės į kairę.
Ir čia vėl svarbios medžiagos. Senovės Kinijoje buvo naudojamos bambuko juostelės. Jos buvo siauros ir ilgos, todėl ženklus patogu rašyti vieną po kitu vertikaliai. Vėliau tokios juostelės buvo surišamos į ritinėlius ar knygos tipo rinkinius.
Teptukas taip pat skatino vertikalų judesį. Rašant hieroglifus, rankos judėjimas iš viršaus į apačią buvo natūralus ir gražiai derėjo su rašmens struktūra. Todėl Azijoje susiformavo dar viena rašto krypties tradicija, kuri skyrėsi ir nuo arabiškos, ir nuo europietiškos.
Tai dar kartą patvirtina pagrindinę mintį: rašto kryptis labai dažnai priklausė nuo to, ant ko ir kuo žmonės rašė.
Rašto kryptis nėra biologijos klausimas
Kartais žmonės bando aiškinti rašto kryptis tuo, kad dauguma žmonių yra dešiniarankiai. Tai iš dalies svarbu, bet ne viską paaiškina. Jei vien dešiniarankiškumas būtų nulėmęs rašto kryptį, visi pasaulio raštai greičiausiai būtų pasirinkę tą patį variantą. Taip neįvyko.
Dešiniarankiškumas veikė kartu su konkrečia medžiaga. Jei reikia kalti akmenyje, viena kryptis tampa patogesnė. Jei reikia rašyti rašalu ant pergamento, patogesnė gali tapti kita. Jei reikia teptuku rašyti ant bambuko juostelės, atsiranda trečia kryptis.
Todėl arabų ir europiečių rašymo skirtumas nėra paslaptis apie „kitokį mąstymą“ ar „kitokią biologiją“. Tai greičiau priminimas, kad kultūrą labai dažnai formuoja praktika. Žmonės kuria įpročius pagal darbo sąlygas, o po kelių šimtmečių tie įpročiai tampa tradicija, tapatybe ir norma.
Štai kodėl tai, kas vienai kultūrai atrodo visiškai savaime suprantama, kitai gali atrodyti neįprasta. Europiečiui natūralu pradėti kairėje. Arabų rašto skaitytojui natūralu pradėti dešinėje. Abu variantai turi savo logiką.
Poetiškesni paaiškinimai taip pat egzistavo
Žmonės visais laikais mėgo ne tik praktinius, bet ir simbolinius paaiškinimus. Renesanso laikotarpiu prancūzų rašytojas Claude’as Duret siūlė kur kas poetiškesnę teoriją. Jis manė, kad rašto kryptys imituoja dangaus kūnų judėjimą.
Pagal tokią idėją arabai ir žydai rašė iš dešinės į kairę, sekdami „pirmojo dangaus“ paros judėjimą, o europiečiai – iš kairės į dešinę, tarsi imituodami planetų kelią. Tai graži mintis, bet ji labiau primena simbolinį bandymą suteikti rašymui kosminę prasmę, o ne tikrą praktinį paaiškinimą.
Vis dėlto tokios teorijos rodo, kaip svarbus žmonėms buvo raštas. Jis niekada nebuvo tik ženklai ant paviršiaus. Raštas buvo civilizacijos įrankis, sakralus simbolis, valdžios ženklas, mokslo pagrindas ir kultūros atmintis.
Todėl nenuostabu, kad žmonės bandė jo kryptį aiškinti ne tik kaltais, plunksnomis ir rašalu, bet ir dangumi.
Kai skirtingos rašto tradicijos susitiko mene
Įdomiausia tai, kad skirtingos rašto kryptys ir tradicijos ne tik skyrė pasaulius, bet ir juos praturtino. Viduramžių ir Renesanso Europoje buvo populiari pseudoarabiško rašto imitacija. Ji dar vadinama pseudo-kufiniu raštu.
Europos menininkai, ypač Italijoje ir Ispanijoje, puošė šventųjų aureoles, drabužius, altorius ar dekoratyvines juostas ženklais, primenančiais arabišką raštą. Dažnai tie užrašai neturėjo tikros prasmės – tai buvo dekoratyvūs simboliai, kuriuos menininkai naudojo dėl jų egzotiško ir švento įspūdžio.
Kodėl taip nutiko? Rytai Europai siejosi su Biblijos kraštais, senove, paslaptimi ir šventumu. Arabiškas raštas atrodė iškilmingas, neįprastas, puošnus. Net jei menininkas jo nemokėjo skaityti, jis suprato jo vizualinę galią.
Tai puikus pavyzdys, kaip raštas gali tapti ne tik kalbos, bet ir meno dalimi. Net nesuprantamas ženklas gali perteikti nuotaiką, regioną, šventumą ar istorinį įspūdį.
Ką turite žinoti?
Arabai rašo iš dešinės į kairę, o europiečiai iš kairės į dešinę ne todėl, kad viena kryptis būtų teisingesnė už kitą. Abi kryptys yra ilgos istorijos rezultatas. Vieną formavo akmuo ir kaltas, kitą – rašalas, pergamentas ir plunksna.
Artimuosiuose Rytuose rašymas iš dešinės į kairę buvo patogus kalant ženklus akmenyje. Europoje rašymas iš kairės į dešinę geriau tiko rašalui, nes dešiniarankio ranka neištepdavo ką tik parašyto teksto. Azijoje vertikalų raštą skatino bambuko juostelės ir teptuko tradicija.
Šiandien mes dažnai pamirštame, kad net tokie kasdieniai dalykai kaip teksto kryptis turi labai seną ir praktišką kilmę. Tai, kas atrodo savaime suprantama, kadaise buvo technologinis sprendimas.
Todėl kitą kartą matydami arabišką tekstą, kuris juda „atgal“ mūsų akiai, verta prisiminti: jis nejuda atgal. Jis eina savo keliu – keliu, kurį prieš tūkstančius metų nulėmė žmogaus ranka, akmuo, kaltas ir labai paprastas noras rašyti taip, kaip patogiausia.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
