Vaikas miške dingo iš akių? Trys veiksmai, kuriuos jis turi mokėti dar prieš grybavimą

Grybavimas ar uogavimas dažnai atrodo kaip ramus šeimos savaitgalis: krepšiai automobilyje, termosas, keli pažįstami takai ir mintis, kad „čia juk visai netoli“. Tačiau miške užtenka kelių minučių, kad vaikas nueitų paskui gražesnę uogą, pasuktų už krūmų ir staiga nebegirdėtų tėvų balsų. Tokia situacija baugina ir suaugusįjį, o vaikui ji gali tapti tikra panikos akimirka.

Svarbiausia taisyklė – nebėgti ieškoti kelio pačiam

Gelbėtojai nuolat kartoja paprastą, bet labai svarbią mintį: pasiklydus miške pavojingiausia pradėti chaotiškai vaikščioti. Vaikui gali atrodyti, kad jis tuoj ras tėvus, takelį ar automobilį, tačiau iš baimės jis dažnai juda visai ne ta kryptimi. Kuo ilgiau jis eina, tuo platesnė tampa paieškos teritorija ir tuo sunkiau jį rasti.

Todėl vaiką reikia iš anksto išmokyti trijų veiksmų: sustok, apsidairyk, šauk. Sustoti reikia iš karto, vos tik dingo suaugusieji arba tapo neaišku, kur eiti. Apsidairyti verta ramiai, nejudant iš vietos: gal matosi ryški striukė, pažįstamas medis, keliukas ar proskyna. O tada reikia šaukti garsiai, aiškiai ir ne vieną kartą. Balsas miške dažnai girdisi geriau nei žingsniai, todėl būtent jis gali padėti suaugusiesiems greičiau suprasti, kur yra vaikas.

Kodėl vaikai dažnai tyli, kai reikia šaukti

Suaugusiesiems atrodo savaime suprantama: jei pasiklydai, šauk pagalbos. Tačiau vaikams tai ne visada taip paprasta. Jie nuo mažens girdi „nerėk“, „netriukšmauk“, „netrukdyk kitiems“, todėl kritiniu momentu gali tiesiog sustingti ir tylėti. Kai kurie bijo, kad bus barami, kiti gėdijasi šaukti, o dar kiti laukia, kol juos kažkas pastebės.

Dėl to tokios situacijos nereikėtų aiškinti tik tada, kai jau stovite prie miško. Geriau pasikalbėti namuose, kieme ar sodyboje ir net pasitreniruoti. Vaikas turi suprasti, kad miške garsiai šaukti pagalbos nėra blogas elgesys. Tai yra teisingas veiksmas. Jam galima pasakyti labai paprastai: jei pasiklydai, tavo darbas ne ieškoti mūsų, o leisti mums tave rasti.

Vanduo miške – ne vieta laukti pagalbos

Dar viena taisyklė, kurią vaikui būtina įkalti iš anksto: jokiu būdu neiti prie vandens. Miško upeliai, grioviai, kūdros ar ežerėliai gali atrodyti nekalti, bet vienam vaikui jie yra pavojingi. Krantai dažnai būna slidūs, apaugę žole, dumblėti, o po vandeniu gali būti šakų, akmenų ar gilių duobių.

Net jeigu vaikas moka plaukti, išgąstis, nuovargis ir šaltas vanduo gali labai greitai atimti jėgas. Todėl geriausia vieta laukti pagalbos yra sausa, atvira ir kuo geriau matoma vieta. Jei šalia yra kelias, proskyna ar didesnis medis, geriau likti ten, bet nesileisti prie vandens ir nebandyti jo pereiti.

Ką tėvai turėtų padaryti dar prieš išvyką

Prieš važiuojant į mišką verta vaiką aprengti ryškesniais drabužiais. Pilka, žalia ar ruda apranga gamtoje susilieja su aplinka, o ryški striukė ar kepurė gali labai palengvinti paiešką. Taip pat naudinga į kišenę įdėti švilpuką, nes ilgai šaukti vaikui gali būti sunku. Švilpuko garsas girdisi toliau ir mažiau vargina.

Vaikui reikia aiškiai pasakyti, kad pasiklydęs jis neturi slėptis, bėgti, eiti paskui nepažįstamus garsus ar bandyti „grįžti pagal nuojautą“. Jis turi sustoti, apsidairyti, garsiai šaukti ir laukti. Ši taisyklė atrodo labai paprasta, bet būtent paprasti dalykai kritiniu momentu veikia geriausiai. Miške laimi ne tas, kuris bando būti drąsus, o tas, kuris žino, ką daryti pirmomis minutėmis.