Laivas rastas visiškai tuščias, ant stalo – nepaliestas maistas: „Mary Celeste“ paslaptis neįminta jau 150 metų

Įsivaizduokite: jūroje plūduriuoja tvarkingas laivas, burės dar pakeltos, krovinys vietoje, o kajutėse – nė vieno žmogaus. Ant stalo likęs maistas, lyg įgula būtų išėjusi vos kelioms minutėms. Būtent toks vaizdas 1872 metų gruodį pasitiko laivo „Dei Gratia“ jūreivius, aptikusius be žmonių dreifuojantį „Mary Celeste“.

Praėjus maždaug 150 metų, vieno neginčijamo atsakymo, kas nutiko dešimčiai laive buvusių žmonių, vis dar nėra. Labiausiai tikėtina, kad kapitonas su šeima ir įgula skubiai persėdo į gelbėjimosi valtį, tačiau kodėl jie paliko laivą, kuris dar galėjo plaukti, ir kur vėliau dingo – didžioji šios istorijos mįslė.

Laivas atrodė paliktas ne taip, kaip turėtų

„Mary Celeste“ iš Niujorko išplaukė į Genują, gabendamas pramoninį alkoholį. Laive buvo kapitonas Benjaminas Briggsas, jo žmona, maža dukra ir septyni įgulos nariai. Kai laivas buvo rastas prie Azorų salų, jo žmonių jau nebebuvo.

Laivas nebuvo nuskendęs ir neatrodė kaip po piratų antpuolio. Krovinys didžiąja dalimi liko vietoje, vertingi daiktai nebuvo išgrobstyti, o gelbėjimosi valtis buvo dingusi. Tai ir pavertė šį atvejį tokiu keistu: žmonės, regis, paliko ne akivaizdžiai pražūčiai pasmerktą laivą.

Pasakojimai apie nepaliestą maistą ant stalo ilgainiui tapo legendos dalimi. Ne visos vėliau kartotos smulkmenos vienodai patvirtintos, tačiau pats pagrindinis faktas nesikeičia: laive buvo palikta daug kas, ko žmonės paprastai nepamirštų, jei ruoštųsi ilgam ir sąmoningam išvykimui.

Viena klaida audringoje jūroje galėjo kainuoti viską

Populiariausias paaiškinimas susijęs ne su vaiduokliais ar piratais, o su baime. „Mary Celeste“ gabeno alkoholio statines, o jų garai galėjo kelti sprogimo grėsmės įspūdį. Net jei sprogimo nebuvo, įgula galėjo išgirsti garsą, užuosti garus ar pamatyti kitus ženklus, kurie kapitonui pasirodė pakankamai pavojingi.

Audra, prastas matomumas ir vanduo laive galėjo dar labiau sustiprinti nerimą. Jūroje sprendimai kartais priimami ne turint visą informaciją, o bandant išgelbėti žmones per kelias minutes. Kapitonas galėjo manyti, kad trumpam atsitraukus į valtį bus saugiau, o vėliau prie laivo pavyks grįžti.

Tačiau gelbėjimosi valtis atviroje Atlanto dalyje buvo daug pažeidžiamesnė už patį laivą. Jei ji atsiskyrė, buvo apversta bangų arba ją nunešė srovės, žmonės galėjo nebeturėti galimybės grįžti. Jokių patikimų jų pėdsakų vėliau taip ir nerasta.

Laivas rastas visiškai tuščias, ant stalo – nepaliestas maistas: „Mary Celeste“ paslaptis neįminta jau 150 metųNuotrauka: Pexels / Pok Rie

Kodėl ši istorija taip lengvai apauga legendomis

Tuščias laivas su asmeniniais daiktais viduje veikia stipriau nei paprasta nelaimės žinia. Tai scena, kuri primena namus, iš kurių visi staiga išėjo: puodelis ant stalo, nebaigtas darbas, pravertos durys. Tik čia aplinkui – ne gatvė ir ne kaimynai, o tūkstančiai kilometrų vandens.

Dėl to aplink „Mary Celeste“ greitai atsirado versijų apie piratus, maištą, pabaisas, paslaptingus reiškinius ir net nežemiškas jėgas. Tokios istorijos įsimena geriau už paprastą paaiškinimą apie blogą orą, baimę ir nelaimingą sprendimą. Vis dėlto nė viena sensacinga versija neturi tvirtų įrodymų.

Šioje istorijoje ypač skaudi aplinkybė ta, kad laive buvo ne vien užgrūdę jūreiviai. Kartu plaukė kapitono žmona ir dvejų metų dukra. Todėl tikėtina, jog sprendimas palikti laivą buvo priimtas ne lengvabūdiškai, o tikint, kad taip šeima ir įgula išvengs didesnės grėsmės.

Paslaptis liko todėl, kad jūra nepalieka liudininkų

„Mary Celeste“ byla primena, kaip greitai net ir gana racionali nelaimė gali virsti neatsakomu klausimu. Nebuvo išlikusių žmonių pasakojimų, nebuvo aiškios katastrofos vietos, o vandenynas sunaikino arba išsklaidė viską, kas galėjo tapti įrodymu.

Galbūt tikroji istorija buvo visai ne mistinė: baimė dėl krovinio, audra, skubus persėdimas į valtį ir lemtingas atsiskyrimas nuo laivo. Tačiau kol nėra vieno fakto, galinčio sujungti visas detales, „Mary Celeste“ liks ne vaiduoklių laivu, o priminimu, kad kartais tragedijai pakanka vieno sprendimo, priimto labai blogu metu.

Didžiausia šios istorijos pamoka paprasta: tyla ir tuštuma dar nereiškia antgamtinės paslapties. Kartais už jų slypi žmogiška baimė, kuri jūroje gali būti pavojingesnė už pačią audrą.