Liepsnos ima suktis kaip viesulas: kas yra ugnies tornadas ir kodėl jo bijo net patyrę ugniagesiai

Kai per žinias rodoma deganti Pietų Europa, daugeliui Lietuvoje tai iš pradžių atrodo kaip kažkas tolimo: kažkur prie Atėnų, kažkur Prancūzijoje, kažkur kalnuose, kur karštis visada didesnis, o vasaros sausesnės. Tačiau šią vasarą tokie vaizdai vis dažniau primena ne įprastą sezoninį gaisrą, o gamtos jėgą, kurią suvaldyti darosi vis sunkiau.

Ugnis keliauja per miškus, degina krūmynus, artėja prie gyvenviečių, priverčia žmones palikti namus, o ugniagesiams tenka kovoti ne tik su liepsnomis, bet ir su vėju, karščiu bei staigiai besikeičiančia gaisro kryptimi. Europoje šią vasarą dėl karščio ir sausros dideli gaisrai fiksuoti Prancūzijoje, Graikijoje ir kitose šalyse, o kai kur evakuoti tūkstančiai žmonių.

Tokiose sąlygose gali susiformuoti reiškinys, kuris skamba beveik kaip iš katastrofų filmo – ugnies tornadas. Tiksliau jį būtų vadinti ugnies sūkuriu, nes tai nėra įprastas atmosferos tornadas, susidarantis audros debesyse. Tai liepsnos, karšto oro, dūmų ir nuolaužų stulpas, kuris ima suktis dėl itin stipraus karščio, vėjo ir gaisro sukurtų oro srautų.

Ir nors pats pavadinimas skamba įspūdingai, realybėje tai vienas pavojingiausių dalykų, galinčių nutikti didelio miško gaisro metu.

Kaip paprastas gaisras virsta besisukančia liepsnos kolona

Didelis miško gaisras pats susikuria savo aplinką. Liepsnos kaitina orą, karštas oras kyla į viršų, o iš šonų į gaisro vietą pradeda plūsti vėsesnis oras. Kai ši oro trauka tampa labai stipri, o vėjas ar reljefas ją pasuka tam tikra kryptimi, gali susidaryti besisukantis stulpas.

Į jį įtraukiami dūmai, pelenai, degančios šakos, žolė, lapai ir pačios liepsnos. Iš šalies tai gali atrodyti kaip oranžinis, juodas ar pilkas sūkurys, kylantis nuo žemės ir judantis kartu su gaisru. JAV Nacionalinė orų tarnyba ugnies sūkurius apibūdina kaip besisukančią karšto oro ir dujų koloną, kylančią iš gaisro ir galinčią į viršų kelti dūmus, nuolaužas bei liepsnas. Didesni ugnies sūkuriai savo jėga gali prilygti mažam tornadui.

Svarbiausia suprasti vieną dalyką: ugnies tornadas nėra atskiras „debesų reiškinys“. Jį sukuria pats gaisras. Kuo gaisras intensyvesnis, kuo sausesnė augmenija, kuo daugiau šilumos išsiskiria ir kuo sudėtingesnis vėjo judėjimas, tuo didesnė tikimybė, kad liepsnos pradės elgtis neprognozuojamai.

Tokie sūkuriai gali būti maži ir trumpalaikiai, bet gali tapti ir labai pavojingi. Net nedidelis ugnies sūkurys gali staiga pernešti degančias nuolaužas, pakeisti liepsnos kryptį ar sukelti naują gaisro židinį ten, kur žmonės to nesitiki.

Kodėl ugniagesiams tai vienas blogiausių scenarijų

Įprasto gaisro metu ugniagesiai vertina vėjo kryptį, reljefą, degančios augmenijos tipą ir bando numatyti, kur liepsnos judės toliau. Tai jau savaime pavojinga. Tačiau ugnies sūkurys šią logiką gali sugriauti per kelias sekundes.

Besisukantis karšto oro stulpas gali staiga pakelti degančias šakas, žarijas ar kitas nuolaužas ir nunešti jas už gaisro fronto. Tada naujas gaisras gali įsižiebti ne ten, kur jo laukta, o už ugniagesių nugaros, prie kelio, šalia gyvenvietės ar ten, kur žmonės jautėsi saugiau.

Būtent dėl to tokie reiškiniai itin pavojingi gesinimo darbams. Jie gali apsupti komandas, užkirsti atsitraukimo kelią ir labai greitai pakeisti visą situaciją. Tai nėra tik gražus, dramatiškas vaizdas iš toli. Tai realus pavojus tiems, kurie dirba ant žemės.

Dar viena problema – greitis. Ugnies sūkurys gali sustiprinti degimą, nes į liepsną nuolat įtraukiama daugiau oro. Deguonis maitina ugnį, liepsna tampa intensyvesnė, karštis didėja, o aplink esanti augmenija užsiliepsnoja greičiau.

Todėl didelių gaisrų zonose žmonėms pavojinga ne tik pati liepsna, bet ir bandymas ją stebėti iš arti. Smalsumas, noras nufilmuoti įspūdingą vaizdą ar „tik pažiūrėti“ gali baigtis labai blogai, nes gaisras tokiose sąlygose gali pajudėti greičiau, nei žmogus spėja sureaguoti.

Gaisrai

Kodėl tokių reiškinių gali daugėti

Ugnies sūkuriams reikia kelių dalykų: stipraus karščio, intensyvaus degimo, sauso kuro ir oro judėjimo, kuris pradeda suktis. Vasaromis, kai ilgai nelija, miškai, pievos, krūmynai ir net pakelės žolė tampa degi kaip popierius. Tada dideliam gaisrui išplisti reikia daug mažiau laiko.

Europos miškų gaisrų informacinė sistema skelbė, kad iki 2026 m. liepos pabaigos ES gaisrų paveiktas plotas jau viršijo 254 tūkst. hektarų, o sezonas pagal išdegusius plotus buvo aukščiau pastarųjų dviejų dešimtmečių vidurkio. Tai rodo, kad gaisrų problema nebėra vien kelių pietinių valstybių rūpestis.

Dėl karščio bangų, sausros ir stipresnių vėjų miškų gaisrai tampa sunkiau prognozuojami. Kai kuriose šalyse naudojamos net palydovinės sistemos, kad karščio židiniai būtų pastebimi kuo anksčiau, nes tradicinis žmogaus pranešimas kartais ateina per vėlai. Graikija šią vasarą pradėjo naudoti specialią terminių palydovų sistemą gaisrų židiniams stebėti ir greičiau perduoti duomenis ugniagesiams.

Lietuvai tai svarbu ne todėl, kad rytoj mūsų miškuose būtinai susiformuos ugnies tornadas. Svarbu todėl, kad ekstremalūs gaisrai Europoje keičia požiūrį į riziką. Sausa žolė prie sodybos, laužas per vėjuotą dieną, numesta nuorūka, neprižiūrėta kepsninė ar kibirkštis nuo technikos gali atrodyti smulkmena tik tol, kol neatsiranda sąlygos ugniai plisti labai greitai.

Ką turi žinoti keliautojai ir gyventojai

Jeigu vasarą keliaujate po Pietų Europą ar regionus, kuriuose paskelbtas aukštas gaisrų pavojus, nereikėtų pasikliauti vien tuo, kad „viešbutis nieko nesakė“. Prieš kelionę verta pasitikrinti vietos institucijų įspėjimus, kelių uždarymus, evakuacijos pranešimus ir oro sąlygas.

Gaisro zonoje svarbiausia laikytis nurodymų. Jeigu pareigūnai liepia evakuotis, tai nėra perdėtas atsargumas. Didelio gaisro metu situacija gali pasikeisti labai greitai, o ugnies sūkuriai yra viena iš priežasčių, kodėl net patyrę specialistai negali garantuoti, kad liepsnos judės taip, kaip buvo numatyta prieš valandą.

Nereikėtų važiuoti „pažiūrėti“, fotografuoti iš arti, sustoti kelkraštyje prie dūmų stulpo ar bandyti kirsti kelių, kuriuose jaučiamas stiprus dūmų kvapas. Dūmai gali sumažinti matomumą, dirginti kvėpavimo takus, o liepsnos kryptis gali pasikeisti greičiau, nei atrodo žiūrint iš automobilio.

Lietuvoje šis reiškinys pirmiausia turėtų priminti paprastą taisyklę: per sausras su ugnimi gamtoje reikia elgtis taip, lyg klaidos kaina būtų ne sugadintas savaitgalis, o prarastas miškas. Laužai, kepsninės, žolės deginimas, nuorūkos ir net neatsargus darbas su technika sausose vietose tampa kur kas pavojingesni.

Ugnies tornadas skamba kaip retas ir tolimas reiškinys. Tačiau jis atsiranda ne iš fantastikos, o iš labai realių sąlygų: karščio, sausros, vėjo ir didelio gaisro. Kai šie dalykai susideda, ugnis gali nustoti būti tiesiog liepsna ir tapti besisukančia jėga, kurios bijo net tie, kurie su gaisrais kovoja kasdien.

Todėl žiūrint į vaizdus iš degančios Europos verta galvoti ne tik apie tai, kaip baisu atrodo liepsnų stulpas. Verta prisiminti ir paprastesnį dalyką: kuo sausesnė vasara, tuo mažiau reikia, kad nedidelė kibirkštis taptų dideliu pavojumi.