Lietuvius vėl traukia 90-ieji: psichoterapeutas paaiškino, kodėl seni hitai, skoniai ir drabužiai taip stipriai veikia

Į koncertų sales vėl grįžta 90-ųjų grupės, parduotuvių lentynose pasirodo vaikystę primenantys produktai, o gatvėse nesunku pamatyti drabužius, kurie dar visai neseniai atrodė kaip senų nuotraukų palikimas. Vieniems tai kelia šypseną, kitiems – nuostabą, bet akivaizdu viena: 90-ieji Lietuvoje vėl turi savo auditoriją.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprasta mados banga. Viskas juk sukasi ratu – grįžta džinsiniai švarkai, sportiniai kostiumai, senos šukuosenos, vaikystės saldumynai ir muzika, kurią kažkada girdėjome per kasetes, radiją ar pirmuosius muzikinius kanalus. Tačiau nostalgija nėra vien stiliaus klausimas. Ji veikia daug giliau.

Psichoterapeutas Dainius Jakučionis aiškina, kad pažįstamas kvapas, sena daina ar vaikystės skonis gali žmogų tarsi trumpam perkelti į laiką, kai viskas atrodė aiškiau, paprasčiau ir saugiau. Tai ypač svarbu dabar, kai daug žmonių gyvena nuolatinio neapibrėžtumo fone.

Kai pasaulis neramus, žmogus ieško pažįstamų atramų

„Eurovaistinės“ inicijuoto Nacionalinio savijautos indekso duomenys rodo, kad beveik trečdalis Lietuvos gyventojų – 29 proc. – sako, jog jų savijautą šiuo metu labiausiai veikia nesaugumo jausmas dėl ateities ir pasaulio įvykių. Tiek pat žmonių mini fizinės sveikatos problemas ir psichologinę būklę, o dar daugiau – 34 proc. – miego kokybę bei nuovargį.

Tokioje aplinkoje žmogus natūraliai ieško to, kas jam pažįstama. Tai gali būti šeimos ritualai, seni draugai, vaikystės vietos, kvapai, muzika ar net produktai, kuriuos kažkada pirkdavo tėvai. Nostalgija čia veikia kaip emocinė pagalvė: ji nepašalina problemų, bet trumpam grąžina saugumo pojūtį.

„Kai aplink daug neapibrėžtumo, natūralu ieškoti atramų, kurios grąžintų saugumo pojūtį – tai gali būti artimų žmonių ratas, pažįstama aplinka ar net paprasti kasdieniai ritualai“, – sako „Eurovaistinės“ farmacijos ekspertė Eglė Laskauskaitė.

Todėl 90-ųjų mada nėra tik estetika. Ji pataiko į labai jautrią vietą – į norą bent trumpam sugrįžti ten, kur jau žinome garsus, spalvas, skonį ir jausmą.

Nostalgija anksčiau buvo laikoma liga

Įdomu tai, kad nostalgija ne visada buvo suprantama kaip malonus ar naudingas jausmas. Nuo XVII amžiaus ji ilgą laiką buvo laikoma net medicinine būkle – namų ilgesio sindromu. Manyta, kad nuo jos kenčia toli nuo namų atsidūrę kareiviai.

Šiandien požiūris visai kitoks. Nostalgija dažniau vertinama kaip emocinė atrama, galinti sustiprinti žmogaus ryšį su kitais ir pačiu savimi.

„Dabar nostalgija jau vertinama palankiai ir dažnai sukelia teigiamą efektą. Prisimindami kažką malonaus – dainą, vaikystės kvapą ar skonį – tarsi persikeliame ten, kur tai vyko. Tyrimai nostalgiją sieja su stipresniu ryšio su kitais jausmu, aiškesniu savasties pojūčiu ir didesne saviverte“, – aiškina D. Jakučionis.

Tai paaiškina, kodėl senas hitas koncerte gali sujaudinti stipriau nei nauja daina, o vaikystę primenantis skonis parduotuvėje kartais atrodo vertas daugiau nei tiesiog produkto kaina. Žmogus perka ne tik limonadą, šokoladą ar bilietą į koncertą. Jis perka galimybę trumpam pajusti buvusį save.

Kodėl labiausiai kabina paauglystės ir jaunystės muzika

Daugeliui žmonių stipriausiai veikia ne bet kokie seni prisiminimai, o būtent paauglystės ir ankstyvos jaunystės laikotarpis. Tai metas, kai formuojasi tapatybė, atsiranda pirmos didelės draugystės, įsimylėjimai, vakarėliai, pirmi savarankiški sprendimai ir stiprus noras suprasti, kas esi.

Tyrimai rodo, kad su muzika susijusių prisiminimų pikas dažnai tenka maždaug 15–25 metų amžiui. Todėl žmonės taip jautriai reaguoja į dainas, kurios skambėjo per mokyklos diskotekas, keliones, pirmus pasimatymus ar vakarėlius bendrabučiuose.

„Geriausiai įsimename tai, kas tuo metu buvo asmeniškai reikšminga. Be to, šiame gyvenimo etape žmogus labiau atsigręžia į bendraamžius, stipriau veikia priklausymo ir atlygio sistemos, todėl kartu patirtos emocijos bei dainos įsirėžia giliau“, – teigia psichoterapeutas.

Todėl koncertas, kuriame skamba jaunystės muzika, nėra tik pramoga. Tai susitikimas su savo buvusiu gyvenimo etapu. Su draugais, kurių gal nebėra šalia. Su vietomis, kurios pasikeitė. Su savimi, kuris kadaise turėjo kitokių svajonių ir mažiau pavargusių akių.

Verslas puikiai suprato nostalgijos jėgą

Nostalgiją jau seniai naudoja ir rinkodara. Į lentynas sugrįžta seni pakuočių dizainai, vaikystę primenantys skoniai, riboto leidimo produktai, reklamos su ankstesnių dešimtmečių muzika. Tai veikia ne todėl, kad žmonės nemėgtų naujovių. Tai veikia todėl, kad pažįstamas vaizdas ar skonis sukuria emocinį ryšį greičiau nei bet koks modernus šūkis.

D. Jakučionis sako, kad nostalgijos rinkodara iš tiesų parduoda ne daiktą, o jausmą.

„Žmonėms patrauklūs tampa tie produktai, kurie kelia atpažinimo jausmą, emocinę šilumą, primena tam tikrą gyvenimo etapą, ryšį su savo karta ar grupe ir leidžia pasijusti „savu“, – aiškina specialistas.

Įdomu ir tai, kad nostalgija gali keisti požiūrį į pinigus. Kai žmogus pajunta stiprų emocinį ryšį, jis gali lengviau nuspręsti pirkti. Ne dėl to, kad produktas būtinas, o dėl to, kad jis pažadina priklausymo, artumo ir grįžimo „namo“ jausmą.

Kada grįžimas į praeitį tampa pavojingas

Vis dėlto nostalgija ne visada yra nekalta. Ji gali šildyti, bet gali ir įkalinti. Viskas priklauso nuo to, ar žmogus prisiminimus naudoja kaip atramą, ar pradeda gyventi įsitikinimu, kad praeityje buvo geriau viskas.

Sveika nostalgija leidžia trumpam sugrįžti į malonų prisiminimą ir vėl grįžti į dabartį. Ji suteikia šilumos, bet neužkerta kelio naujoms patirtims. Pavojus atsiranda tada, kai žmogus ima nuolat lyginti dabartį su praeitimi, atmeta naujoves ir pradeda tikėti, kad nieko gero daugiau nebebus.

„Sveika nostalgija leidžia trumpam sugrįžti, pasiimti iš prisiminimo šilumos ir vėl būti dabartyje. Problema prasideda tuomet, kai praeitis tampa vienintele vieta, kurioje žmogus nori gyventi. Ji gali būti atrama, bet neturėtų užstoti to, ką dar galima sukurti šiandien“, – pabrėžia D. Jakučionis.

Todėl 90-ųjų sugrįžimas gali būti gražus ir net naudingas dalykas, jei jis padeda prisiminti save, pajusti ryšį su kitais ir trumpam atsikvėpti nuo dabarties įtampos. Tačiau praeitis neturėtų tapti vieta, į kurią pabėgame visam laikui.

Sena daina gali priminti, kas buvome. Vaikystės skonis gali sugrąžinti jaukumą. Jaunystės estetika gali pralinksminti ar sujungti kartą. Bet didžiausia nostalgijos vertė atsiranda tada, kai ji ne tik priverčia ilgėtis vakar dienos, o padeda stipriau atsistoti šiandien.