Po 60-ies jie tik apsunkina gyvenimą: 11 dalykų, kurių verta atsisakyti nelaukiant senatvės

Yra amžius, kai žmogus vis aiškiau pamato, kas iš tikrųjų turi vertę. Ne iš karto, ne vieną rytą pabudus, bet pamažu: per pokalbius su bendraamžiais, per sveikatos signalus, per santykius su vaikais, per namus, kuriuose daiktų jau daugiau nei noro juos tvarkyti. Ir tada ateina labai paprastas supratimas – dalis dalykų, dėl kurių jaunystėje taip stipriai jaudinomės, vėliau tiesiog nebetenka prasmės.

Po 60-ies gyvenimas nesibaigia. Priešingai, jis gali tapti daug ramesnis, švaresnis ir tikresnis. Tačiau tik tada, kai žmogus išdrįsta paleisti tai, kas ilgus metus tempė žemyn: norą visiems įtikti, senas nuoskaudas, nereikalingus daiktus, baimę mokytis naujų dalykų, įprotį save skriausti taupant dėl visų kitų.

Brandus amžius turi vieną didelę dovaną – jis leidžia mažiau apsimetinėti. Bet šią dovaną reikia priimti sąmoningai. Jei ir toliau gyvensime taip, lyg privalėtume visiems patikti, viską kontroliuoti ir nieko sau neleisti, metai nepridės išminties. Jie tik padidins nuovargį.

Štai 11 dalykų, kurių verta atsisakyti kuo anksčiau, kad po 60-ies gyvenime liktų daugiau lengvumo, o ne kartėlio.

1. Beviltiško bandymo atrodyti jaunam bet kokia kaina

Rūpintis savimi yra gražu. Tvarkingi plaukai, patogi apranga, oda, kuriai skiriama dėmesio, judėjimas, sveikesnis maistas – visa tai nėra tuštybė. Tačiau visai kas kita, kai žmogus pradeda kovoti su savo amžiumi taip, tarsi metai būtų liga.

Po 60-ies verta paleisti mintį, kad gražus žmogus būtinai turi atrodyti jaunas. Brandos grožis kitoks. Jis ne toks triukšmingas, ne toks demonstratyvus, bet dažnai daug gilesnis. Veide atsiranda istorija, žvilgsnyje – patirtis, judesiuose – ramybė. Raukšlės nebūtinai reiškia pralaimėjimą. Kartais jos reiškia, kad žmogus daug juokėsi, daug galvojo, daug išgyveno ir vis tiek liko savimi.

Kai visas gyvenimas susitraukia iki veidrodžio, kremų ir bandymo paslėpti kiekvieną pokytį, žmogus praranda džiaugsmą būti dabartyje. Laikas vis tiek eina. Klausimas tik toks: ar praleisime jį kovoje su savo atspindžiu, ar išmoksime į jį žiūrėti su pagarba?

2. Noro įtikti visiems

Jaunystėje daug kas bijo nuvilti kitus. Bijome, ką pasakys giminės, kaimynai, kolegos, draugai. Sutinkame padėti net tada, kai patys vos laikomės. Einame ten, kur nenorime. Klausomės to, kas skaudina. Tylime, kad tik nekiltų konfliktas.

Po 60-ies šis įprotis tampa ypač sunkus. Energijos nebėra tiek, kiek buvo dvidešimties ar trisdešimties. Todėl ją leisti žmonėms, kurie vis tiek niekada nebus patenkinti, yra per brangu.

Brandus amžius leidžia išmokti ramiai pasakyti „ne“. Ne piktai, ne kerštingai, o tiesiog aiškiai. Ne, šiandien negaliu. Ne, man tai netinka. Ne, aš nenoriu taip gyventi. Ir pasaulis nuo to nesugriūva. Tie, kurie jus myli, supranta. Tie, kurie tik naudojosi jūsų patogumu, galbūt pasipiktina. Bet tai jau nebe jūsų našta.