Lietuvoje žiemos šiltėja, bet mokslininkai įspėja apie priešingą scenarijų: Atlante artėja pavojinga riba

Sausį Klaipėdoje lyja, Kaune telkšo balos, o Vilniuje sniegas vos iškritęs vėl pradeda tirpti. Tokios žiemos Lietuvoje jau nieko nebestebina. Tačiau mokslininkai dabar nagrinėja scenarijų, kuris galėtų gerokai pakeisti šį mums pažįstamą vaizdą. Šiaurės Europoje žiemos galėtų tapti šaltesnės, stipresnės audros – dažnesnės, o temperatūros svyravimai – gerokai ryškesni. Ir visa tai susiję su procesu, vykstančiu už tūkstančių kilometrų, Atlanto vandenyno gelmėse.

Ilgą laiką buvo manoma, kad milžiniška Atlanto srovių sistema gali pasiekti kritinę ribą tik planetai labai smarkiai įšilus. Tačiau 2026 metų rugpjūtį paskelbtas Utrechto universiteto mokslininkų tyrimas pateikė gerokai nemalonesnę išvadą: pavojų gali lemti ne tik pasaulinio atšilimo dydis, bet ir jo greitis.

Kai kuriuose mokslininkų modeliuose vandenyno cirkuliacija prarado stabilumą pasaulio temperatūrai pakilus vos maždaug 2 °C. Dar svarbiau, kad dabartinis planetos šiltėjimo tempas jau artėja prie tokio, kuris modeliuose buvo siejamas su didėjančia srovių sistemos žlugimo rizika.

Tai nereiškia, kad Golfo srovė jau sustojo arba kad kitą žiemą Lietuvą užklups neįprasti šalčiai. Tačiau naujasis tyrimas privertė iš naujo pažvelgti į klausimą, kuris Europai gali būti vienas svarbiausių šiame amžiuje: kas nutiktų, jeigu Atlantas pradėtų pernešti gerokai mažiau šilumos?

Mokslininkus nustebino ne temperatūra, o greitis: vandenynas gali tiesiog nespėti

Utrechto universiteto tyrėjai René van Westenas, Reykas Börneris ir Henkas Dijkstra mėgino atsakyti į vieną iš pirmo žvilgsnio paprastą klausimą: kodėl vienomis sąlygomis Atlanto srovių sistema išlieka stabili net smarkiai atšilus klimatui, o kitomis gali pradėti griūti gerokai anksčiau?

Paaiškėjo, kad lemiamas skirtumas gali būti laikas. Kai pasaulinė temperatūra kyla lėtai, vandenynas spėja prisitaikyti. Keičiasi vandens druskingumas, temperatūra, ledo dangos plotai ir judėjimas tarp skirtingų gelmių. Tačiau klimatui šylant sparčiai šie procesai gali nebespėti prisiderinti vienas prie kito.

Viename tyrimo scenarijuje Atlanto cirkuliacija išliko stabili net pasauliui sušilus 5,5 °C. Kitame, kuriame anglies dioksido koncentracija didėjo greičiau, sistema pradėjo griūti gerokai anksčiau – maždaug ties 2 °C atšilimo riba. Svarbu tai, kad šie skaičiai gauti modeliuose, o ne užfiksuoti kaip jau įvykęs pokytis tikrame vandenyne.

Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į kitą skaičių – maždaug 0,3 °C per dešimtmetį. Toks pasaulinės temperatūros kilimo tempas jų nagrinėtomis sąlygomis gali būti pavojingas Atlanto cirkuliacijos stabilumui. Dabartinės klimato tendencijos artėja prie šio dydžio, nors mokslininkai pabrėžia, kad vienos universalios ribos, vienodai tinkančios visoms aplinkybėms, nėra.

Štai kodėl naujasis tyrimas sulaukė tiek dėmesio. Kalbama ne apie kažkokią tolimą, sunkiai pasiekiamą temperatūrą, o apie šiltėjimo spartą, kuri jau stebima mūsų laikais.

Tačiau kas gi Atlanto vandenyne galėtų sugesti? Ir kodėl pasekmes pajustų žmonės, gyvenantys tūkstančius kilometrų nuo jo?

Europa turi nematomą šildymo sistemą, kurios gedimas pakeistų ir mūsų orus

Atlanto vandenynas Europai atlieka milžiniško šilumos pernešėjo vaidmenį. Šiltas vanduo iš tropinių regionų juda į šiaurę, atiduoda dalį šilumos atmosferai, vėsta ir tam tikrose vietose grimzta į didelį gylį. Vėliau giliai po vandenyno paviršiumi vanduo juda atgal pietų kryptimi.

Ši sudėtinga cirkuliacija vadinama AMOC. Golfo srovė yra viena jos dalių, tačiau tai nėra visiškai tas pats. Net jeigu AMOC labai susilpnėtų, pati Golfo srovė nebūtinai visiškai išnyktų, nes jos judėjimą palaiko ir vėjai.

Šiaurės Atlante vykstantis vandens grimzdimas ypač svarbus visai sistemai. O čia atsiranda dar viena problema – tirpstanti Grenlandijos ledo danga.

Į vandenyną patekęs gėlas vanduo mažina paviršinio vandens druskingumą. Mažiau sūrus vanduo yra lengvesnis, todėl jam sunkiau grimzti į gilumą. Jeigu šis procesas reikšmingai susilpnėja, gali pradėti keistis ir visa Atlanto šilumos pernaša.

Lietuvai tai svarbu dėl paprastos priežasties. Nors gyvename prie Baltijos, mūsų žiemos labai priklauso nuo Atlanto. Šiltesni vakarų vėjai atneša lietų, atlydžius ir palyginti švelnią temperatūrą. Jeigu Atlanto vandenyne ir virš jo susidarantys atmosferos procesai smarkiai pasikeistų, pasikeistų ir sąlygos, nuo kurių priklauso mūsų orai.

Mokslininkų modeliuose labai susilpnėjusi AMOC sistema siejama su stipresniais šalčio ekstremumais Šiaurės Vakarų Europoje. Kai kuriuose scenarijuose taip pat sustiprėja žiemos audros ir padidėja temperatūros svyravimai. Tai nereiškia, kad Lietuvoje kiekviena žiema taptų speiguota, tačiau mūsų regiono klimatas taip pat galėtų patirti reikšmingų pokyčių.

Ką tai reikštų Lietuvai: ne tik daugiau šalčio, bet ir sunkiau nuspėjamos žiemos

Lietuvos gyventojams lengviausia įsivaizduoti temperatūros pokyčius. Vieną žiemą sniegas išsilaiko vos kelias dienas, o kitą šalčiai sukausto kelius kelioms savaitėms. Tačiau didelio masto Atlanto cirkuliacijos pokytis būtų kur kas sudėtingesnis nei paprastas sugrįžimas prie senovinių žiemų.

Jeigu į Šiaurės Atlantą patektų mažiau šilumos, galėtų keistis atmosferos slėgio sritys, vėjų kryptys ir audrų judėjimas. Dėl to kai kurios Europos vietovės galėtų sulaukti intensyvesnių šalčio bangų, o kitose pasikeistų kritulių kiekis ir sezoniškumas.

Lietuvoje tokie pokyčiai paliestų daugiau nei vien vairuotojus, kuriems reikėtų dažniau valyti apsnigtus automobilius. Žemės ūkiui svarbu, kada prasideda šalčiai, kiek ilgai laikosi sniego danga ir ar po atlydžių vėl staiga užšąla dirvožemis. Miestams svarbus šildymo poreikis, kelių priežiūra ir elektros infrastruktūros atsparumas. O pajūryje papildomų rūpesčių galėtų sukelti pasikeitę vėjų bei audrų režimai.

Vis dėlto negalima paimti vieno mokslinio modelio ir paskelbti, kad Vilniuje po kelių dešimtmečių bus dešimčia laipsnių šalčiau. Mokslininkų nagrinėjami scenarijai labiausiai parodo galimą poveikį platesniam Europos regionui, o konkretus rezultatas Lietuvoje priklausytų nuo daugelio veiksnių.

Yra ir dar viena aplinkybė. Pasaulis tuo pat metu šyla dėl didėjančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos. Todėl galimas Atlanto cirkuliacijos silpnėjimo sukeltas vėsimas vyktų bendro atšilimo fone. Vienose vietose jis galėtų iš dalies atsverti šiltėjimą, o kitose, priklausomai nuo scenarijaus, pakeisti sezoninių orų pobūdį.

Būtent dėl to mokslininkams kelia nerimą ne vien šaltis. Dar didesnis iššūkis gali būti neįprasti klimato pokyčių deriniai, prie kurių dabartinė infrastruktūra, žemės ūkis ir miestai nėra pritaikyti.

Ar jau per vėlu? Čia mokslininkų nuomonės išsiskiria

Bene labiausiai neramina klausimas, ar Atlanto cirkuliacija gali pasiekti tokį tašką, po kurio jos sugrįžimas į ankstesnę būseną taptų labai sunkus arba neįmanomas net sumažinus pasaulinį atšilimą.

Dalis naujesnių mokslinių tyrimų leidžia manyti, kad rizika gali būti didesnė, nei manyta anksčiau. Tačiau yra ir kitokių rezultatų. Pavyzdžiui, 2025 metais Didžiosios Britanijos meteorologijos tarnybos ir Ekseterio universiteto mokslininkai paskelbė tyrimą, kurio modeliuose AMOC visiškas žlugimas iki šio amžiaus pabaigos atrodė mažai tikėtinas.

Toks skirtumas nėra ženklas, kad mokslininkai nežino, ką daro. Jis parodo, kokia sudėtinga yra vandenynų sistema ir kaip stipriai prognozės priklauso nuo pasirinktų modelių, klimato scenarijų bei procesų, kuriuos dar tik mokomasi tiksliai įvertinti.

Šiandien nėra patikimo įrodymo, kad AMOC jau peržengė negrįžtamą ribą. Nėra ir nustatytos datos, kada sistema galėtų žlugti. Tačiau naujausias tyrimas parodė, kad laikas gali būti svarbesnis, nei anksčiau manyta. Kuo greičiau keičiasi klimatas, tuo sunkiau vandenynui prisitaikyti.

Lietuvos gyventojams iš šios istorijos svarbu suprasti vieną dalyką: tai nėra ateinančios 2026–2027 metų žiemos prognozė. Nereikia tikėtis, kad dėl naujo tyrimo šį gruodį staiga užgrius neregėti šalčiai. Kalbama apie ilgalaikius procesus, kurių pasekmės galėtų išryškėti per dešimtmečius ir dar ilgesnį laikotarpį.

Tačiau pats perspėjimas ne mažiau rimtas. Europa pripratusi prie Atlanto teikiamos šilumos taip, kad kasdien apie ją net nesusimąstome. Ji yra viena iš priežasčių, kodėl mūsų platumose klimatas nėra toks atšiaurus, koks galėtų būti.

Jeigu ši milžiniška natūrali šilumos pernašos sistema smarkiai susilpnėtų, pasikeistų ne vien orų prognozės žemėlapiuose. Keistųsi ir gyvenimo sąlygos Europoje. O 2026 metais paskelbtas mokslininkų atradimas iškėlė nemalonų klausimą: ar vandenynui dar pakanka laiko prisitaikyti prie to, kaip greitai keičiasi mūsų planeta?