„Mama, aš turiu bėdų“: kodinis žodis gali apsaugoti šeimą nuo telefoninių sukčių

Telefoninių sukčių istorijos dažnai atrodo seniai girdėtos, tačiau jos vis dar veikia. Žmogui paskambinama ar parašoma tada, kai jis nėra pasiruošęs ramiai tikrinti informacijos, ir pasakoma tai, kas akimirksniu sukelia baimę: sūnus pateko į avariją, dukrai reikia pinigų, anūkas sulaikytas, artimasis ligoninėje arba kažkas labai skubiai turi būti apmokėta. Tokiais atvejais sukčiai tikisi ne logiško sprendimo, o pirmos emocinės reakcijos.

Lietuvoje tokie scenarijai pažįstami jau ne vienus metus. Vieną kartą skambina tariamas policijos pareigūnas, kitą – „banko darbuotojas“, trečią – žmogus, prisistatantis giminaičiu. Kartais apgavystė prasideda žinute: „Mama, čia mano naujas numeris.“ Po kelių sakinių jau prašoma pervesti pinigų, apmokėti sąskaitą arba niekam nieko nesakyti, nes padėtis esą labai rimta.

Šeimai apsisaugoti gali padėti paprastas, iš anksto sutartas kodinis žodis. Tai nėra sudėtinga saugumo sistema ar technologinis sprendimas. Tai vienas klausimas, kuris kritinę akimirką priverčia sustoti: jeigu skambinantis žmogus iš tiesų yra jūsų artimasis, jis žinos atsakymą. Jeigu tai sukčius, jam teks improvizuoti.

Sukčiai spaudžia ne protą, o baimę

Dažniausia tokių apgavysčių klaida yra manyti, kad nukentėję žmonės tiesiog buvo patiklūs. Iš tikrųjų sukčiai dirba su emocijomis. Jie kalba greitai, neleidžia atsitraukti, kartoja, kad viskas vyksta čia ir dabar, o delsimas gali pakenkti artimam žmogui. Tokiu spaudimu žmogus verčiamas veikti dar nespėjęs pagalvoti.

Ypač dažnai taikomasi į vyresnio amžiaus žmones, tačiau tai nereiškia, kad nuo tokių schemų apsaugoti visi jaunesni. Kai skambutyje minimas vaikas, anūkas, tėvai ar sutuoktinis, net atsargus žmogus gali sutrikti. Sukčiai tai puikiai supranta. Jiems nereikia ilgai įtikinėti – pakanka sukurti įspūdį, kad artimasis pateko į nelaimę ir kad pinigų reikia tuoj pat.

Pastaraisiais metais riziką didina ir technologijos. Suklastotas numeris, nulaužta socialinio tinklo paskyra ar dirbtiniu intelektu imituojamas balsas gali padaryti apgaulę įtikinamesnę. Net vaizdo skambutis nebėra absoliuti garantija, jeigu žmogus elgiasi neįprastai, vengia konkrečių atsakymų ir prašo pinigų, kodų ar banko duomenų.

Todėl svarbiausia taisyklė paprasta: skubus prašymas dėl pinigų visada turi būti patikrintas kitu būdu. Ne tuo pačiu skambučiu, ne ta pačia žinute ir ne pagal sukčiaus padiktuotą numerį.

Kaip susitarti dėl kodinio žodžio

Kodinis žodis turi būti žinomas tik šeimos nariams ar labai artimiems žmonėms. Jis neturėtų būti susijęs su tuo, ką lengva rasti socialiniuose tinkluose: vardais, gimimo datomis, augintinių vardais, gyvenamąja vieta, mokykla, darboviete ar mėgstama atostogų vieta. Tokia informacija dažnai būna vieša arba lengvai nuspėjama.

Geriausiai tinka žodis arba trumpa frazė, kuri šeimai lengvai įsimenama, bet pašaliniam žmogui nieko nesako. Tai gali būti „žalias lagaminas“, „mandarinas“, „senas radijas“, „mėlynas puodelis“ ar bet koks kitas iš anksto sutartas derinys. Svarbu, kad jis nebūtų vartojamas kasdieniuose pokalbiuose ir nebūtų minimas viešai.

Vyresniems artimiesiems galima pasiūlyti turėti du sutartus žodžius – pagrindinį ir atsarginį. Jei žmogus susijaudins ir pirmojo neprisimins, liks antrasis. Tokį susitarimą verta aptarti ramiai, be gąsdinimo. Tikslas nėra sukelti nerimą, o suteikti aiškią taisyklę, kuri padėtų tada, kai sukčiai bando išmušti iš pusiausvyros.

Jeigu artimasis bijo pamiršti sutartą žodį, jį galima užsirašyti, bet ne telefone, ne piniginėje ir ne šalia banko kortelės. Geriausia laikyti namuose, tokioje vietoje, kurią žmogus pats prisimena, bet kuri nėra akivaizdi pašaliniams.

Ką sakyti įtartino skambučio metu

Jeigu paskambinęs žmogus prisistato artimuoju ir prašo pinigų, pirmasis klausimas turėtų būti ne „kiek reikia?“ ir ne „kur pervesti?“, o „pasakyk mūsų sutartą žodį“. Tikras artimasis gali nustebti, bet supras. Sukčius greičiausiai ims pykti, skubinti, sakyti, kad nėra laiko, kad pamiršo, kad telefonas išsikrauna arba kad situacija per rimta tokiems klausimams.

Būtent tokia reakcija ir turėtų kelti įtarimą. Žmogus, kuriam iš tikrųjų reikia pagalbos, paprastai sutiks, kad jo tapatybė būtų patikrinta. Sukčiui pavojinga kiekviena papildoma minutė, nes per ją galite paskambinti tikram artimajam, kitam šeimos nariui ar policijai.

Jeigu kodinio žodžio žmogus nepasako, pokalbį reikia nutraukti ir perskambinti artimajam tuo numeriu, kurį jau turite išsaugoję. Negalima naudotis numeriu, kurį padiktavo skambinantysis, arba spausti nuorodų, atsiųstų žinute. Jei artimasis neatsiliepia, verta susisiekti su kitu šeimos nariu, kaimynu, draugu ar žmogumi, kuris galėtų patikrinti, ar viskas gerai.

Galima užduoti ir papildomų klausimų iš bendros praeities, tačiau jie turi būti tokie, kurių neįmanoma lengvai atspėti. Netinka klausimai apie vardus, miestus ar viešai matomas detales. Geriau klausti apie šeimos istoriją, bendras keliones, konkretų nutikimą, seną juokelį ar posakį, kurį žino tik artimieji.

Pinigų, kodų ir kortelių duomenų perduoti negalima

Vienas aiškiausių sukčiavimo požymių – prašymas perduoti grynuosius per „kurjerį“. Dažnai sakoma, kad pinigų reikia advokatui, gydymui, žalai atlyginti ar „reikalui sutvarkyti“. Tokiu atveju reikia nutraukti pokalbį. Nei policija, nei gydymo įstaigos, nei bankai pinigų per atsitiktinius tarpininkus nerenka.

Lygiai taip pat negalima niekam atskleisti banko kortelės duomenų, prisijungimų, vienkartinių kodų, „Smart-ID“ ar kitos tapatybės patvirtinimo priemonės kodų. Net jei skambinantysis prisistato artimuoju, banko darbuotoju ar pareigūnu, tokia informacija neturi būti perduodama telefonu ar žinutėmis.

Jeigu pinigai jau pervesti arba buvo atskleisti banko duomenys, reikia nedelsiant kreiptis į banką ir bandyti stabdyti operacijas. Kuo greičiau tai padaroma, tuo didesnė tikimybė sumažinti žalą. Jei sukčius vis dar skambina, grasina ar prašo perduoti grynuosius pinigus, reikėtų skambinti skubiosios pagalbos numeriu 112.

Svarbiausia apie šias taisykles pasikalbėti iš anksto. Tėvams, seneliams ir kitiems artimiesiems verta aiškiai pasakyti: jeigu kada nors tikrai prireiks pagalbos, niekas nepyks, kad jie tikrins. Tikras artimasis supras, kodėl klausiama kodinio žodžio, kodėl perskambinama kitu numeriu ir kodėl pinigai nepervedami vien išgirdus išsigandusį balsą.

Kodinis žodis nepadarys šeimos visiškai nepažeidžiamos, bet jis suteiks tai, ko sukčiai labiausiai bijo – pauzę. O būtent pauzė dažnai ir išgelbsti: leidžia padėti ragelį, patikrinti informaciją ir nepriimti sprendimo iš baimės.