Mažytė senovės romėnų koplytėlė turi ypatingą pavadinimą: sužinokite, kam ji buvo skirta
Ant sienos prie virtuvės – maža niša, lyg spintelė be durelių. Kartais joje stovi kelios figūrėlės, mažas indelis, dubenėlis vaisiams ar aliejinei lempai. Šiandien tokį kampelį galėtume palaikyti tiesiog namų puošmena, tačiau senovės romėnui tai buvo viena svarbiausių vietų po jo stogu.
Tokia nedidelė namų koplytėlė vadinta larariumu – nuo namų globėjų, larų, vardo. Ji nebuvo skirta didingoms valstybinėms šventėms ar miniai tikinčiųjų. Larariumas priklausė pačiai kasdienybei: šeimos pusryčiams, grįžimui namo, vaikų gimimui, kelionei, nerimui dėl derliaus ar artimojo sveikatos.
Įdomiausia tai, kad romėnams namai nebuvo vien sienos ir stogas. Juose, jų įsitikinimu, gyveno nematomi globėjai, kuriems reikėjo dėmesio. Todėl maža niša namo kampe galėjo reikšti daugiau nei prabangus baldas – ji primindavo, kad šeima nėra palikta viena.
Larariumas – mažasis namų šventovės kampas
Larariumas dažniausiai būdavo įrengiamas namuose: prieškambaryje, kieme, virtuvėje ar kitoje šeimai matomoje vietoje. Turtingesnių romėnų namuose jis galėjo būti tapytas, puoštas kolonomis ir priminti mažytę šventyklą. Paprastesnėse šeimose užteko nišos sienoje, lentynėlės ar nedidelio altorėlio.
Jame stovėdavo larų atvaizdai. Larai buvo namų ir šeimos globėjai, siejami su konkrečia vieta bei joje gyvenančiais žmonėmis. Jie turėjo saugoti namų ramybę, gerovę ir tęstinumą – kad prie to paties stalo susėstų ne tik šiandien gyvenantys, bet ir šeimos tradiciją perimantys vaikai.
Šalia larų dažnai atsirasdavo ir kitų dievybių figūrėlių. Viena svarbiausių buvo Vesta – židinio ir namų ugnies deivė. Taip pat romėnai pagerbdavo penatus, rūpinusius maisto atsargomis ir šeimos gerove, o kartais pastatydavo dievo, kuriam jautė ypatingą palankumą, atvaizdą.
Kodėl romėnas stabtelėdavo prieš išeidamas iš namų
Prie larariumo žmonės melsdavosi ne vien per didžiąsias šventes. Nedidelė auka galėjo būti vyno gurkšnis, vaisius, gėlė, smilkalai ar paprastas maisto kąsnelis. Tai buvo labai žemiškas ryšys: žmogus dėkojo už tai, kad šeima turi ką valgyti, prašė saugios kelionės arba ramybės namuose.
Tokį ritualą nesunku suprasti ir šiandien. Vieni prieš išvykdami patikrina, ar užrakintos durys, kiti paskambina mamai, dar kiti trumpam sustoja prie artimojo nuotraukos. Romėnų larariumas veikė panašiai – jis suteikdavo mažą, bet svarbų jausmą, kad chaotiškame pasaulyje yra vieta, į kurią gali atsiremti.
Ypač daug reikšmės tai turėjo šeimoms, kurių gyvenimas priklausė nuo ne visuomet valdomų dalykų: oro, prekybos, ligų, karo ar sėkmingos kelionės. Romėnas negalėjo nuspėti, kas nutiks už namų durų. Tačiau prie larariumo jis galėjo bent trumpam atkurti tvarkos jausmą ir paprašyti globos tiems, kurie liks laukti namuose.
Skirtingi namai, tas pats noras būti saugiems
Larariumas nebuvo vien turtingųjų prabanga. Dideliuose miesto namuose jis galėjo būti įspūdingas ir matomas svečiams, o kuklesniame būste – beveik nepastebimas. Svarbiausia buvo ne marmuras ar brangios statulėlės, bet pats paprotys skirti vietos namų globėjams.
Šeimai toks kampelis reiškė bendrumą. Vaikams jis nuo mažens rodė, kad namai turi savo taisykles, atmintį ir papročius. Senesniems žmonėms jis galėjo priminti jau išėjusius artimuosius bei giminės tęstinumą, o namų šeimininkui – atsakomybę už tuos, kurie gyvena po tuo pačiu stogu.
Net vergai ar tarnai romėnų namų ūkyje galėjo būti susiję su šiais kasdieniais ritualais, nes jie taip pat priklausė tam pačiam namų gyvenimui. Žinoma, tuometinė visuomenė buvo labai nelygi, ir ne kiekvienas turėjo tokias pačias teises ar saugumą. Vis dėlto larariumas atskleidžia paprastą žmogaus poreikį: net ir svetimame, sunkiame gyvenime ieškoti vietos, kuri simbolizuotų apsaugą.
Ne vien tikėjimas, bet ir namų gyvenimo tvarka
Į larariumą būtų klaida žiūrėti vien kaip į senovinę relikviją ar keistą prietarą. Jis jungė tikėjimą su kasdieniais namų reikalais. Prie jo buvo dėkojama už maistą, minimos šeimos progos, o paprastas veiksmas – uždegti lempelę ar padėti auką – sustiprindavo bendrą ritmą.
Žinoma, ne kiekvienas romėnas tikėjo vienodai ir ne kiekvienoje šeimoje ritualai buvo tokie patys. Vieniems tai galėjo būti nuoširdi malda, kitiems – iš tėvų perimtas įprotis, kurio nesinori laužyti. Tačiau būtent tokie maži pasikartojantys veiksmai dažnai geriausiai parodo, kas žmonėms iš tikrųjų svarbu.
Šiandien senovės romėnų larariumuose matome ne tik dievų figūrėles, bet ir labai atpažįstamą namų jausmą. Žmonės keičiasi, tikėjimai ir papročiai taip pat, tačiau noras saugoti savo artimuosius, turėti ramų kampą ir pajusti, kad namai yra daugiau nei adresas, niekur nedingo.
Mažytis larariumas buvo skirtas larams – namų globėjams, tačiau jo prasmė buvo platesnė. Jis priminė, kad didžiausi dalykai dažnai telpa visai mažoje vietoje: nišoje sienoje, prie stalo susėdusioje šeimoje ar tyliame palinkėjime tiems, kurie netrukus užvers namų duris.
Komentarai
Parašyti komentarą
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?
Būkite pirmi ir pradėkite diskusiją.