Milijonai šeimų gėrė iš jų arbatą ir nė nenutuokė, kam iš tikrųjų skirtas šis rinkinys

Garsusis sovietmečio arbatos servizas su mėlynu tinkleliu ir mažomis auksinėmis žvaigždutėmis buvo randamas daugelyje namų. Daugelis žmonių iš jo gėrė arbatą per šventes, net nesuvokdami šio dizaino istorijos.

Tai ne tik gražus ir sėkmingas raštas, bet ir žmogaus ištvermės bei valios simbolis. Šis dizainas buvo sukurtas vienu sunkiausių miesto istorijos laikotarpių. Jo istorija atskleidžia, kaip gebėjimas įžvelgti grožį padėjo žmonėms išgyventi net ir itin sunkiomis aplinkybėmis.

Kaip atsirado legendinis fabriko palikimas

Garsusis porceliano fabrikas nebuvo eilinė gamykla. Tai buvo viena seniausių tokio pobūdžio įstaigų regione, įkurta dar XVIII a. viduryje. Dešimtmečius čia buvo gaminami prabangūs stalo indai aukščiausiems visuomenės sluoksniams.

Tuo metu, kai miestas gyveno blokados sąlygomis, įprastas gyvenimas buvo sustojęs. Bado ir šalčio akivaizdoje fabriko meistrai ir menininkai vis tiek eidavo į dirbtuves. Tai buvo būdas išsaugoti amatą, darbo ritmą ir sau įrodyti, kad gyvenimas tęsiasi net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Piešinys, įkvėptas miesto kasdienybės

1944 m. menininkei Annai Jackevičai buvo pavesta sukurti naują stalo indų dizainą, skirtą fabriko dviejų šimtų metų jubiliejui paminėti. Taikos metu tokioms progoms galėjo būti pasirinkti gėlių motyvai ar iškilmingi ornamentai, tačiau tuometinė miesto aplinka padiktavo visai kitus vaizdinius.

Žvelgdama į aplinką, menininkė pastebėjo reikšmingą detalę – pastatų langus, užklijuotus popieriaus juostelėmis, kryžmai saugančiomis stiklą nuo smūginių bangų. Ji taip pat prisiminė prožektorių spindulius, naktiniame danguje ieškančius lėktuvų.

Šios geometrinės sankirtos tapo būsimo indų rašto pagrindu. Sunkūs to meto vaizdai porceliane virto subtiliu, elegantišku mėlynu tinkleliu.

Sudėtingas dažymo ir apdailos procesas

Dizaino įgyvendinimas pareikalavo didelio tikslumo ir medžiagų išmanymo. Kobalto dažai prieš apdorojimą atrodo visiškai kitaip nei ant gatavo indo. Prieš degimą jie būna tamsūs, beveik juodi ir matiniai, todėl piešimo metu dar nesukuria būsimo ryškaus mėlyno atspalvio įspūdžio.

Raštas buvo kuriamas keliais etapais. Pirmiausia specialiu pieštuku ant porceliano buvo nubrėžiamas tikslus linijų tinklas. Tada išilgai šių linijų buvo tepami kobalto dažai, kurie įsigerdavo į neapdorotą paviršių. Galiausiai indas buvo padengiamas skaidria glazūra ir dedamas į beveik 1400 laipsnių temperatūros krosnį.

Karštyje tamsi spalva chemiškai reaguodavo su glazūra ir virsdavo sodriu, švariu mėlynu atspalviu. Kad raštas būtų šiltesnis ir gyvesnis, linijų sankirtose buvo pridėtos mažos žvaigždutės iš 22 karatų aukso. Mėlynos linijos priminė patirtus išbandymus, o auksiniai akcentai – viltį ir ramybę.

Milijonai šeimų gėrė iš jų arbatą

Tarptautinis pripažinimas

Platesnį pripažinimą šis dizainas pelnė 1958 m., kai Briuselyje vyko Pasaulinė paroda. Tai buvo didelis renginys, kuriame šalys demonstravo savo mokslo, technologijų ir meno pasiekimus.

Tarp pramoninės įrangos modelių ir kitų ekspozicijų dėmesį patraukė subtilus mėlynai baltas porceliano servizas. Tarptautinė žiuri įvertino indų formos ir rašto pusiausvyrą, o gaminys buvo apdovanotas aukso medaliu.

Pati autorė Anna Jackeviča šio triumfo nebesulaukė – ji mirė 1952 m. Tačiau jos darbas tapo vienu atpažįstamiausių porceliano dizaino pavyzdžių.

Dizainas, išlikęs dešimtmečius

Šis servizas gaminamas ir šiandien. Keičiasi interjero mados, indų formos ir žmonių įpročiai, tačiau mėlynas tinklelis su auksinėmis žvaigždutėmis išlaiko savo vietą ir atpažįstamumą.

Daugeliui jis primena vaikystę, šventinius stalus ir indaujas, kuriose gražiausi indai būdavo laikomi „ypatingai progai“. Tačiau už pažįstamo rašto slypi gerokai gilesnė istorija – apie meistrystę, sunkų laiką ir gebėjimą kasdienius, net skaudžius vaizdus paversti ilgalaikiu meno kūriniu.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!