Močiutės indaujoje gali slėptis tikras radinys: už kai kuriuos senus servizus kolekcininkai moka stebėtinai daug

Daugelyje Lietuvos namų dar galima pamatyti tą pačią pažįstamą sceną: svetainės kampe stovi sena indauja, o už stiklo blizga puodeliai, lėkštutės, arbatinukas ir cukrinė, kurių niekas nenaudojo kasdien. Tokie indai dažnai buvo laikomi „svečiams“, šventėms arba tiesiog dėl grožio. Prie jų vaikystėje ne visada leisdavo net prisiliesti, o šiandien kai kurie iš šių rinkinių gali būti verti kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Tai, kas vienam žmogui atrodo kaip paprastas senas servizas, kitam gali būti ieškomas kolekcinis radinys. Ypač jei indai pagaminti žinomoje porceliano gamykloje, turi aiškų antspaudą dugne, išliko be nuskilimų, o komplektas vis dar pilnas. Tokie daiktai vis dažniau domina ne tik senienų mėgėjus, bet ir žmones, ieškančius autentiškų interjero detalių, nostalgiškų šeimos daiktų ar retesnių porceliano pavyzdžių.

Todėl prieš atiduodant močiutės servizą už simbolinę kainą, išnešant jį į rūsį ar sudedant į dėžę „gal kada nors“, verta padaryti vieną paprastą dalyką – apversti puodelius, lėkštes ir arbatinuką. Būtent ten dažnai slypi svarbiausia užuomina.

Ne kiekvienas senas servizas yra vertingas

Senas indų rinkinys dar nereiškia, kad jis automatiškai bus brangus. Kolekcininkai vertina ne vien amžių. Jiems svarbu, kas pagamino servizą, kokiais metais jis buvo išleistas, ar išliko visi komplekto elementai, ar nėra įtrūkimų, nuskilimų, nutrinto aukso dekoro ar pakeistų detalių.

Ypač vertinami porceliano gaminiai, kurių konkrečios serijos jau seniai nebegaminamos. Tokiu atveju net iš pažiūros paprastas arbatos servizas gali tapti ieškomu daiktu, nes gerai išsilaikiusių egzempliorių lieka vis mažiau.

Kolekcininkai dažnai domisi servizais su rankomis tapytais raštais, kobalto mėlynumo dekoru, paauksavimu, neįprastomis formomis ar retesnėmis gėlių kompozicijomis. Dar didesnę vertę gali turėti rinkiniai, kurie išliko originalios sudėties: su arbatinuku, cukrine, pieno ąsotėliu, puodeliais, lėkštutėmis ir desertinėmis lėkštėmis.

Jei namuose yra tik keli pavieniai puodeliai, jie taip pat gali sudominti pirkėjus, tačiau pilnas komplektas beveik visada vertinamas labiau.

Antspaudas indo dugne gali pasakyti daugiau nei pats servizas

Pirmas dalykas, kurį reikėtų patikrinti, yra ženklas indo apačioje. Ant puodelių, lėkščių, arbatinukų ar cukrinių dugno dažnai būna gamyklos antspaudas, raidės, simbolis arba užrašas. Būtent tai padeda nustatyti gamintoją ir apytikslį laikotarpį.

Tarp kolekcininkų dažnai minimi senųjų porceliano gamyklų gaminiai. Kai kurie servizai su ryškiais raštais, paauksavimu, kobalto detalėmis ar rankų darbo dekoru gali būti paklausūs, ypač jei išliko geros būklės.

Lietuvoje tokie indai nėra retenybė. Dalis šeimų juos paveldėjo iš tėvų ar senelių, dalis gavo kaip vestuvines dovanas, jubiliejų proga ar parsivežė iš kelionių. Kadaise gražesnis porcelianas nebuvo toks lengvai prieinamas, todėl geras servizas buvo laikomas rimtu pirkiniu ir namų pasididžiavimu.

Būtent dėl to daugelis tokių rinkinių dešimtmečius stovėjo indaujose beveik nenaudojami. Iš vienos pusės, jie rinko dulkes. Iš kitos – tokia padėtis dažnai padėjo jiems išlikti geresnės būklės.

Senovinis servizas "tik šventėms"

Ką būtina patikrinti prieš parduodant

Jeigu indaujoje radote seną servizą, neverta skubėti jo parduoti pagal pirmą pasitaikiusį pasiūlymą. Pirmiausia reikėtų padaryti kelis paprastus veiksmus.

Apžiūrėkite visus daiktus ryškioje šviesoje. Ieškokite įtrūkimų, nuskilimų, plonų skilimo linijų, nudilusio paauksavimo ar dėmių. Net maža pažaida gali sumažinti kainą, tačiau tai nereiškia, kad daiktas tampa visiškai bevertis.

Tada suskaičiuokite, ar komplektas pilnas. Kolekcininkui svarbu žinoti, kiek yra puodelių, lėkštučių, ar yra arbatinukas, cukrinė, pieno ąsotėlis, didesnės lėkštės ar kiti originalūs rinkinio elementai. Kartais vienas trūkstamas daiktas gali sumažinti bendrą vertę, o kartais pirkėjui kaip tik reikia konkrečios detalės savo turimam rinkiniui papildyti.

Labai svarbu nufotografuoti ne tik bendrą servizo vaizdą, bet ir kiekvieno indo dugną su antspaudu. Būtent šios nuotraukos padeda pirkėjams greičiau suprasti, ar rinkinys jiems įdomus. Kuo aiškesnės nuotraukos, tuo mažiau abejonių kyla dėl vertės.

Kodėl seni servizai vėl tapo geidžiami

Seni porceliano indai šiandien traukia dėl kelių priežasčių. Vieniems tai nostalgija – priminimas apie vaikystę, šventinius stalus, senelių namus ir laiką, kai gražus servizas buvo laikomas tikru pasididžiavimu. Kitiems tai interjero detalė, suteikianti namams charakterio. Treti į tokius daiktus žiūri kaip į kolekcinę vertybę.

Kolekcininkus domina ne tik pats indas, bet ir jo istorija. Kur jis pagamintas, kokiu laikotarpiu, kokia serija, ar tai buvo masinės gamybos rinkinys, ar retesnis variantas. Kuo mažiau tokių servizų išlikę geros būklės, tuo labiau jie gali brangti.

Tiesa, nereikėtų tikėtis, kad kiekvienas senas puodelis iš karto bus vertas šimtų eurų. Dalis servizų tebėra gana įprasti. Tačiau net ir tada jie gali turėti vertę – jei ne didžiulę finansinę, tai bent praktinę ar emocinę. O kartais būtent paprastai atrodantis rinkinys pasirodo esantis retesnis, nei manyta.

Kur galima parduoti seną porcelianą

Seni servizai dažniausiai parduodami interneto skelbimų portaluose, socialinių tinklų kolekcininkų grupėse, antikvariatuose arba specializuotuose aukcionuose. Kiekvienas kelias turi savų privalumų. Skelbimų portaluose galima greitai pasitikrinti, kokios kainos prašomos už panašius daiktus, tačiau tai dar nereiškia, kad už tokią sumą jie tikrai parduodami.

Kolekcininkų grupėse dažnai galima sulaukti daugiau konkrečių komentarų apie gamintoją, seriją ar apytikslę vertę. Antikvariatai gali pasiūlyti greitesnį pardavimą, bet paprastai sieks įsigyti pigiau, nes patys turės prekę perparduoti.

Geriausia prieš parduodant palyginti kelis panašius servizus, pasidomėti gamintojo ženklu ir neskubėti sutikti su pirmu pasiūlymu. Ypač jei rinkinys pilnas, be defektų ir turi ryškų, aiškiai atpažįstamą gamyklos antspaudą.

Sena močiutės indauja gali slėpti ne tik prisiminimus, bet ir visai realią vertę. Kartais daiktai, kuriuos metų metus laikėme tik dėl sentimentų, staiga tampa įdomūs kitiems. Todėl prieš iškraustant spinteles verta sustoti, apžiūrėti indų dugną ir pasidomėti jų istorija. Gali paaiškėti, kad paprastas „šventinis servizas“ yra kur kas vertingesnis, nei atrodė.