Monblanas pradėjo byrėti: mokslininkai šiemet laukia apie 400 didelių uolų griūčių

Monblanas dešimtmečius atrodė kaip beveik nekintantis Europos simbolis – snieguota viršūnė, ledynai ir stačios uolos, į kurias kiekvieną vasarą traukia tūkstančiai alpinistų. Tačiau 2026 metų vasara parodė visai kitą šio kalno veidą. Ledynai traukiasi, aukštai kalnuose tirpsta amžinasis įšalas, o vietose, kuriomis dar neseniai buvo kopijama vasaros viduryje, dabar krenta uolos.

Pokyčiai tokie ryškūs, kad kalnų gidai jau priversti atšaukti kai kuriuos kopimus ir keisti daugelį metų naudotus maršrutus. Savojos Monblano universiteto geomorfologas Ludovicas Ravanelis skaičiuoja, kad 2026 metais Monblano masyve didelių uolienų griūčių skaičius gali priartėti prie 400. Tai būtų maždaug dešimt kartų daugiau nei prieš du dešimtmečius.

Dar labiau stebina tai, kad vasara Alpėse ilgą laiką buvo laikoma saugiausiu laiku kopimams. Dabar būtent šilčiausi mėnesiai kai kuriose vietose tampa pavojingiausi.

Uolas tūkstančius metų laikęs „cementas“ pradeda tirpti

Norint suprasti, kodėl Monblane staiga ima kristi didžiuliai uolienų gabalai, reikia pažvelgti ne į sniegą viršuje, o į tai, kas vyksta pačiose uolose. Dideliame aukštyje plyšiuose ir tarp uolienų ilgus metus išlieka įšalęs vanduo. Šis amžinasis įšalas, arba permafrostas, veikia tarsi natūralus cementas, padedantis stabilizuoti stačias kalno sienas.

Kai vasaros tampa vis šiltesnės, šis ledas pradeda tirpti. Į plyšius patenka vandens, uolienos praranda dalį atramos, o nuo stačių šlaitų gali atitrūkti dešimtys, šimtai ar net tūkstančiai kubinių metrų akmens. Moksliniai tyrimai Aiguille du Midi apylinkėse rodo, kad vanduo į permafrostu paveiktas uolų sistemas gali patekti labai greitai, kai paviršiaus temperatūra pakyla virš nulio.

Šią vasarą problema tapo ypač ryški. Aiguille du Midi, esančioje 3842 metrų aukštyje, liepos vidutinė temperatūra pakilo iki maždaug 3,3 °C – tai rekordinis rodiklis. Palyginimui, 1994 metais liepos vidurkis čia siekė apie 1,6 °C.

Kai keli kilometrai virš jūros lygio esančioje vietoje visą mėnesį vidutinė temperatūra laikosi gerokai virš nulio, pasekmės neapsiriboja vien greičiau tirpstančiu sniegu.

Kai kuriais senais maršrutais kopti jau darosi per pavojinga

Pokyčius geriausiai jaučia ne turistai slėnyje, o žmonės, kurie į Monblaną kopia nuolat. Šamoni dirbantis kalnų gidas Stuartas MacDonaldas pasakojo, kad šią vasarą dėl tirpstančio ledo ir uolų griūčių rizikos darbas tapo gerokai sudėtingesnis. Rugsėjo pradžioje jam net teko atšaukti suplanuotą grupės kopimą į Monblano viršūnę.

Gidai sako matantys vietas, kuriomis dar prieš kelerius metus liepą ar rugpjūtį buvo galima normaliai kopti, o šiandien jos atrodo pernelyg pavojingos. Kartais pirmiausia pasigirsta griausmas, o tik tada nuo šlaito pasirodo didžiulė žemyn lekianti akmenų masė.

2022-ieji iki šiol buvo laikomi katastrofiškais metais – tuomet Monblano masyve užfiksuota beveik 300 didelių griūčių. Tačiau 2026-ieji gali šį skaičių viršyti. Rugpjūtį kai kurie stebėjimai jau rodė rekordinį aktyvumą, o Prancūzijos Alpėse fiksuota ypač daug didesnių nei 100 kubinių metrų uolienų griūčių.

Tai nėra keli nuo tako nuriedėję akmenys. 100 kubinių metrų uolienų jau yra masė, galinti užpildyti didelę sunkvežimio priekabą kelis kartus. Rugpjūčio 12 dieną nuo Aiguille du Midi šiaurinės sienos, mokslininkų vertinimu, nugriuvo apie 15 tūkst. kubinių metrų uolienų.

Tirpstantys ledynai keičia visą Alpių kraštovaizdį

Problema nesibaigia uolų griūtimis. Ledynams plonėjant ir traukiantis, jie nustoja spausti kalnų šlaitus taip, kaip tai darė šimtmečius. Kai kur tai gali dar labiau sumažinti šlaitų stabilumą. Be to, atsitraukęs ledas atidengia naujus plyšius ir uolienų paviršius.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – garsusis Mer de Glace ledynas netoli Šamoni. Jo traukimasis jau toks akivaizdus, kad vietose, kuriose prieš kelis dešimtmečius buvo storas ledo sluoksnis, dabar matyti plikos uolos. 2026 metų karšta vasara tirpimą dar labiau paspartino.

Situacija keičiasi ir Italijos Alpėse. Lombardijos regione ledynai nuo 1991 metų jau prarado daugiau kaip 40 procentų savo ploto. Aukštai kalnuose vis dažniau pasitaiko ir reiškinys, kuris anksčiau tokiame aukštyje buvo gerokai retesnis – vietoje sniego iškrenta lietus.

Tai ypač svarbu kalnų stabilumui. Lietus lengviau prasiskverbia į uolų plyšius, o šiltesnė temperatūra leidžia vandeniui pasiekti vietas, kurios anksčiau didžiąją metų dalį būdavo įšalusios.

Šamoni valdžia jau kalba ne tik apie alpinistų saugumą. Vietos pareigūnai vertina ir scenarijus, kuriuose didesnės uolų ar ledo masės galėtų kelti pavojų žemiau esančiai infrastruktūrai bei gyvenamoms teritorijoms.

Tai, kas rugpjūtį nutiko Himalajuose, parodė blogiausią scenarijų

Monblano situacija kol kas nepalyginama su rugpjūčio 26 dieną Nepalą ir Tibeto pasienį ištikusia katastrofa, tačiau mokslininkai ją mini kaip skaudų pavyzdį, kuo gali baigtis nestabilumas aukštuose kalnuose.

Himalajuose nuo kalno atitrūkusi didžiulė ledo ir uolienų masė nusirito į upių sistemą ir sukėlė katastrofišką potvynį. Naujausiais Nepalo nelaimių valdymo institucijų duomenimis, iki rugsėjo 9 dienos buvo rasti 1367 žuvę žmonės, o 5132 tebebuvo laikomi dingusiais be žinios. Iš nelaimės zonos išgelbėta daugiau kaip 13,6 tūkst. žmonių.

Mokslininkai vis dar tiria tikslų konkrečios Himalajų griūties mechanizmą, todėl būtų per drąsu sakyti, kad vien klimato kaita tiesiogiai „sukėlė“ šią nelaimę. Tačiau prieš griūtį palydovai fiksavo neįprastai šiltas sąlygas, mažėjantį sniego sluoksnį ir daugiau atviro ledo.

Būtent todėl Monblano pokyčiai vertinami taip rimtai. Kalnas rytoj nesugrius ir Alpės niekur nedings, tačiau tai, kas anksčiau keisdavosi per dešimtmečius, dabar gali tapti matoma per vos kelias vasaras.

Monblaną tyrinėjantys mokslininkai jau mato labai aiškią tendenciją: ledynai traukiasi, amžinasis įšalas silpnėja, o didelių uolų griūčių daugėja. Ir didžiausias pokytis alpinistams galbūt net ne tas, kad kai kurie maršrutai tampa pavojingesni. Kur kas labiau neramina tai, kad vietos, kurios dar prieš keliolika metų vasarą buvo laikomos įprastomis ir pažįstamomis, dabar gali būti nebeprieinamos visai.