NASA į kosmosą išsiuntė tūkstančius bičių: po savaitės mokslininkai pamatė tai, ko nesitikėjo

Skamba kaip keistas mokslinės fantastikos epizodas: erdvėlaivis „Challenger“, astronautai, palydovo remontas ir tūkstančiai bičių mažame konteineryje. Tačiau tai buvo tikras NASA eksperimentas. 1984 metų balandį į orbitą buvo išsiųsta apie 3300 bičių darbininkių ir viena motinėlė. Mokslininkams rūpėjo paprastas, bet labai įdomus klausimas: ar bitės, kurios Žemėje gyvena pagal labai aiškią tvarką, sugebės susiorientuoti ten, kur nėra įprastos gravitacijos?

Pagrindinė skrydžio STS-41-C užduotis buvo visai ne bitės. Astronautai turėjo remontuoti palydovą „Solar Maximum Mission“, tačiau kartu erdvėlaivyje vyko ir keli mažesni eksperimentai. Vienas iš jų tapo ypač įsimintinas, nes parodė, kaip gyvi organizmai elgiasi, kai staiga dingsta tai, kas Žemėje atrodo savaime suprantama – viršus, apačia ir kūno pojūtis erdvėje.

Pirmosios dienos buvo chaotiškos

Iš pradžių bitėms sekėsi sunkiai. Žemėje jų pasaulis labai aiškus: jos jaučia kryptį, orientuojasi pagal aplinką, juda avilyje, stato korius pagal tvarkingą, kartų kartomis išlaikytą sistemą. Kosmose viskas pasikeitė. Nebuvo įprasto svorio pojūčio, todėl vabzdžiai prarasdavo orientaciją, blaškėsi ir dažnai atsitrenkdavo į konteinerio sieneles.

Tai buvo tarsi avilys be grindų ir lubų. Bitės, kurios Žemėje atrodo neįtikėtinai organizuotos, pirmomis dienomis elgėsi sutrikusios. Jos ne iš karto suprato, kaip judėti, kur kabintis ir kaip dirbti tokioje aplinkoje. Mokslininkams būtent ši dalis buvo svarbi: ar jos sustos, ar vis dėlto ras būdą prisitaikyti?

Atsakymas nustebino. Po kelių dienų chaosas ėmė mažėti. Bitės pradėjo elgtis ramiau, geriau judėjo konteineryje ir pamažu grįžo prie to, ką moka geriausiai – bendro darbo.

Po savaitės jos jau statė korį

Maždaug po septynių dienų paaiškėjo, kad bitės nesvarumo sąlygomis ne tik išgyveno, bet ir sugebėjo pradėti statyti korį. Per skrydį jos sukūrė apie 200 kvadratinių centimetrų ploto korio dalį. Tai nebuvo toks pats tobulas korys, kokį matytume avilyje Žemėje, bet jis buvo pakankamai tvarkingas, kad mokslininkai galėtų daryti labai įdomias išvadas.

Kosmose pastatyto korio akutės buvo pasvirusios kitaip nei įprasta. Gravitacijos nebuvimas pakeitė jų kryptį ir išdėstymą, tačiau pati struktūra išliko stebėtinai taisyklinga. Akutės turėjo vienodą formą ir gylį, o bitės jas naudojo maisto atsargoms laikyti. Kitaip tariant, net atsidūrusios visiškai neįprastoje aplinkoje, jos neprarado pagrindinio gebėjimo kurti bendrą sistemą.

Tai ir yra viena įdomiausių eksperimento dalių. Bitės ne tiesiog plūduriavo konteineryje laukdamos skrydžio pabaigos. Jos prisitaikė, persiorientavo ir pradėjo daryti tai, ką darytų namuose, tik pagal naujas sąlygas.

Motinėlė dėjo kiaušinėlius, bet naujų bičių neatsirado

Eksperimentas parodė, kad bičių socialinė tvarka kosmose nesugriuvo. Jos ir toliau veikė kaip bendruomenė, bendradarbiavo, rūpinosi aplinka ir net konteinerio vėdinimu. Tai mokslininkams buvo labai svarbu, nes bičių gyvenimas paremtas ne individualiu išgyvenimu, o visa kolonijos sistema.

Didžioji dalis bičių skrydį išgyveno. Motinėlė taip pat tęsė savo darbą – per eksperimento laiką ji padėjo apie 35 kiaušinėlius. Vis dėlto nė iš vieno jų nauja bitė neišsirito. Tai leido suprasti, kad suaugusios bitės geba prisitaikyti prie nesvarumo, tačiau pilnas jų vystymosi ciklas kosmose yra kur kas sudėtingesnis klausimas.

Šis skirtumas labai svarbus. Viena yra išgyventi ir prisitaikyti kelioms dienoms, visai kas kita – sėkmingai daugintis ir auginti naują kartą. NASA eksperimentas neatsakė į visus klausimus, bet parodė, kad vabzdžių elgesys yra lankstesnis, nei galima buvo manyti.

Ką šis eksperimentas parodė mokslininkams?

Septynios dienos kosmose atskleidė, kad bitės nėra vien automatiškai veikiančios būtybės, kurios gali dirbti tik įprastomis Žemės sąlygomis. Taip, pirmomis dienomis jos blaškėsi ir klydo, tačiau vėliau sugebėjo prisitaikyti prie visiškai svetimos aplinkos. Jos išsaugojo socialinį elgesį, statė korį, tvarkė maisto atsargas ir palaikė bendrą kolonijos ritmą.

Šis eksperimentas tapo mažyčiu, bet labai vaizdingu priminimu, kad gyvybė dažnai yra atsparesnė, nei atrodo. Net vabzdžiai, kurių gyvenimas milijonus metų formavosi Žemės gravitacijoje, per kelias dienas sugebėjo rasti naują būdą veikti.

Todėl 3301 bitė „Challenger“ erdvėlaivyje buvo ne keistas NASA pokštas, o rimtas bandymas suprasti, kaip gyvi organizmai prisitaiko prie kosmoso. Ir atsakymas pasirodė daug įdomesnis nei tikėtasi: iš pradžių jos blaškėsi, bet galiausiai kosmose vėl tapo bitėmis.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!