Kai kasdienėje kalboje juokaujama, kad vyrui „raudona yra raudona“, o moteris dar atskirs bordo, avietinę, koralinę ir terakotą, skamba kaip stereotipas. Bet po tuo juoku slepiasi labai konkretus biologinis mechanizmas: daliai moterų spalvų niuansai iš tiesų gali būti lengviau atskiriami. Ne dėl „geresnio skonio“, o dėl to, kaip sukonstruota mūsų genetika ir kaip akyje veikia spalvą fiksuojantys receptoriai.
Spalvas fiksuoja tinklainėje esantys kūgeliai – šviesai jautrūs receptoriai, kurie „gaudo“ skirtingo ilgio bangas. Klasikinė žmogaus spalvinė rega remiasi trimis pagrindiniais kūgelių tipais: jautriais raudonai, žaliai ir mėlynai šviesai. Ir čia atsiranda vieta, kur moterų ir vyrų keliai statistiškai pradeda skirtis.
X chromosoma – vieta, kur prasideda skirtumas
Genai, atsakingi už raudonos ir žalios spalvų suvokimą, yra X chromosomoje. Moteris turi dvi X chromosomas (XX), vyras – vieną X ir vieną Y (XY). Praktinė šito pasekmė labai paprasta: moteris turi dvi „genetines versijas“, iš kurių gali susidaryti platesnis variacijų spektras. Kitaip tariant, vien dėl dviejų X chromosomų moterims yra didesnė tikimybė turėti subtilių genetinių variacijų, kurios paveikia, kaip tiksliai atskiriami raudonos–žalios spektro atspalviai.
Svarbu suprasti: tai nereiškia, kad „visos moterys mato geriau“. Tai reiškia, kad moterų populiacijoje dažniau atsiranda galimybė turėti kiek „jautresnę“ sistemą tam tikriems atspalviams.
Kodėl daltonizmas dažnesnis vyrams – ir ką tai sako apie atspalvius
Tas pats mechanizmas paaiškina ir kitą plačiai žinomą faktą: raudonai–žaliai spalvų aklumui (daltonizmui) vyrai yra pažeidžiamesni. Kodėl? Nes jei vienintelėje vyro X chromosomoje yra „netikslus“ genas, nėra antros X kopijos, kuri galėtų kompensuoti. Moterims dažniau suveikia „atsarginės kopijos“ efektas: net jei viena X turi problemą, kita gali išlaikyti normalų funkcionalumą.
Šita dalis svarbi dėl vienos priežasties: jei vyrai statistiškai dažniau turi regos „spragą“ tam tikrame spektre, logiška, kad moterų pusėje statistiškai dažniau pasitaiko ir švelnesni, bet į kitą pusę nukrypę variantai – didesnis jautrumas niuansams.
Retas, bet realus scenarijus: keturių kūgelių rega (tetrachromatija)
Čia prasideda dalis, kuri skamba beveik kaip supergalia. Kai kurie tyrimai leidžia manyti, kad labai mažai daliai moterų gali būti ne trys, o keturi skirtingi kūgelių tipai. Tai vadinama tetrachromatija. Jei taip yra, žmogus teoriškai gali atskirti tokius atspalvių niuansus, kurie daugumai tiesiog „susilygina“ į tą pačią spalvą.
Bet čia yra esminis kabliukas: net jei genetinis potencialas egzistuoja, tai nebūtinai reiškia, kad kasdienybėje žmogus akivaizdžiai „mato keturis kartus daugiau“. Dažniausiai tai pasireiškia labai subtiliai – kaip geresnis tonų atskyrimas tam tikruose pereinamuosiuose atspalviuose, ypač ten, kur daugumai žmonių viskas atrodo „beveik tas pats“.
Ne vien akys: dalį darbo daro smegenys
Spalvų suvokimas nėra vien tinklainės klausimas. Akis sugauna signalą, bet smegenys turi jį apdoroti, palyginti, „sustatyti į lentynas“. Todėl net ir turint panašų biologinį „jutiklį“, rezultatas gali skirtis dėl nervų sistemos apdorojimo ypatybių, dėmesio, patirties, net kasdienio įpratimo dirbti su spalvomis.
Dėl to realiame gyvenime dažniausiai matome ne dramatišką skirtį „moterys mato, vyrai nemato“, o paprastą dalyką: kai kurioms moterims (ir kai kuriems vyrams) atspalvių skirtumai tiesiog „krenta į akis“ greičiau ir tiksliau, o kitiems tai lieka tame pačiame „raudonos“ stalčiuje.
Galutinis vaizdas paprastas: stereotipas perdėtas, bet biologinis pagrindas – tikras. Skirtumas dažniausiai nėra revoliucija, tai yra niuansų fizika – tiesiogine to žodžio prasme.
