Nekabinkite rankšluosčio ant durų: šis įprotis tyliai gadina namus ir gali prišaukti pelėsio kvapą

Atrodo, kas čia tokio: nusiprausėte, paskubomis užmetėte drėgną rankšluostį ant vonios durų ir išėjote. Arba paėmėte seną rankšluostį, perbraukėte juo grindis ir pagalvojote, kad bent jau neišmetėte gero audinio. Tačiau būtent tokie maži įpročiai vėliau virsta nemaloniu kvapu, išsipūtusiomis durimis, bakterijomis audinyje ir nuolatiniu jausmu, kad namai kažkodėl neatrodo švarūs.

Rankšluostis nėra paprastas skuduras, kurį galima mesti bet kur. Jis liečia kūną, sugeria drėgmę, greitai kaupia kvapus ir mikroorganizmus. Todėl vieta, kur jį pakabinate, ir būdas, kaip jį naudojate, turi daugiau reikšmės, nei daugelis mano. Ant durų pakabintas drėgnas rankšluostis ne tik atrodo netvarkingai, bet ir gali pamažu kenkti pačioms durims bei orui kambaryje.

Kodėl seniau rankšluosčio ant durų vengdavo

Liaudies tikėjimuose durys buvo laikomos ne šiaip namų detale. Jos žymėjo ribą tarp vidaus ir išorės, tarp savo erdvės ir to, kas ateina iš svetimo pasaulio. Todėl ant durų kabinami daiktai turėjo simbolinę reikšmę, o rankšluostis dažnai buvo siejamas su apeigomis, atsisveikinimu, liūdnais įvykiais ar sielvartu.

Šiandien daug kas į tokius ženklus žiūri skeptiškai, ir tai suprantama. Tačiau net jei prietarais netikite, pats vaizdas namuose lieka svarbus. Ant durų numestas rankšluostis sukuria netvarkos, skubėjimo ir neužbaigtumo įspūdį. Kambarys gali būti išvalytas, bet toks audinys ant durų vis tiek gadina bendrą pojūtį.

Namų jaukumą dažnai sugadina ne didelė netvarka, o būtent tokios smulkmenos: drėgnas audinys ant durų, skuduras kampe, ne iki galo išdžiūvęs rankšluostis vonioje. Akis prie to pripranta, bet namai nebeatrodo gaivūs. Durys nėra džiovykla, o rankšluostis ant jų retai kada išdžiūsta taip, kaip turėtų.

Drėgmė ant durų gali brangiai kainuoti

Didžiausia problema yra ne pats kabinimas, o drėgmė. Kai šlapias rankšluostis užmetamas ant durų, tarp audinio ir paviršiaus beveik necirkuliuoja oras. Rankšluostis džiūsta lėtai, o dalis drėgmės lieka prispausta prie durų.

Jei durys medinės arba pagamintos iš MDF, toks įprotis ilgainiui gali palikti žymių. Paviršius gali pradėti brinkti, deformuotis, prarasti formą. Kartais durys ima prasčiau užsidaryti, kraštai pasidaro jautresni, o danga ima atrodyti pavargusi. Drėgmė nepatinka ir metalinėms detalėms: vyriai, rankenos ar kiti elementai greičiau praranda išvaizdą, gali atsirasti rūdžių.

Dar nemalonesnė dalis – kvapas. Drėgnas audinys šiltoje patalpoje labai greitai tampa vieta, kur dauginasi bakterijos ir pelėsio sporos. Iš pradžių atsiranda vos juntamas priplėkęs kvapas, vėliau jis įsigeria į patį rankšluostį, o tada pasklinda po vonią ar kambarį. Tada žmogus plauna grindis, valo kriauklę, vėdina patalpą, bet nesupranta, kodėl namuose vis tiek nėra gaivu.

Senas rankšluostis grindims – blogesnė idėja, nei atrodo

Dar vienas dažnas įprotis – seną vonios ar virtuvės rankšluostį paversti grindų skuduru. Atrodo praktiška: audinys storas, sugeria vandenį, kam išmesti? Tačiau grindims jis netinka taip gerai, kaip gali pasirodyti.

Rankšluosčiai dažniausiai siuvami iš kilpinio arba storesnio medvilninio audinio. Toks audinys skirtas sugerti švarų vandenį nuo kūno ar rankų, o ne rinkti purvą nuo grindų. Valant grindis į pluoštą labai greitai patenka smėlis, riebalai, maisto likučiai, dulkės ir mikroorganizmai. Visa tai įstringa giliai audinyje, todėl vėliau rankšluosčio nebeįmanoma išplauti taip, kad jis vėl būtų tikrai švarus.

Blogiausia, jei toks „grindų rankšluostis“ vėliau netyčia panaudojamas ne pagal paskirtį – pavyzdžiui, virtuvėje, prie kriauklės ar rankoms nusivalyti. Tada nešvarumai keliauja ten, kur jų mažiausiai reikia. Vieną kartą grindims panaudotas rankšluostis turėtų likti tik valymui arba keliauti į šiukšliadėžę.

Kaip elgtis, kad namai nekvepėtų drėgme

Rankšluosčiams reikia vietos, kur jie gali laisvai džiūti. Geriausia juos kabinti ant kabliukų, laikiklių arba specialaus džiovintuvo taip, kad audinys nebūtų suspaustas ir aplink jį judėtų oras. Jei rankšluostis po naudojimo lieka sulankstytas, užmestas ant durų ar numestas ant kėdės, jis neišdžiūsta normaliai.

Grindims geriau rinktis tam skirtas šluostes: mikropluošto, specialias medvilnines arba tokias, kurias lengva išskalauti ir greitai išdžiovinti. Jos geriau surenka purvą, greičiau džiūsta ir ne taip stipriai kaupia kvapus. Tai nėra didelė investicija, bet skirtumas namuose labai greitai pasijunta.

Jei rankšluostis jau turi nemalonų kvapą, jo nereikėtų tiesiog palikti „prasivėdinti“. Jį reikia išskalbti ir gerai išdžiovinti. Jei kvapas po skalbimo vis tiek lieka, audinys greičiausiai jau per daug prisigėręs drėgmės ir bakterijų. Tokiu atveju jo geriau nebenaudoti kūnui ar rankoms.

Tvarka namuose prasideda nuo mažų sprendimų. Rankšluostį pakabinti ant tinkamo laikiklio trunka kelias sekundes, bet tai padeda išvengti drėgmės kvapo, pelėsio rizikos ir sugadintų durų. O senas rankšluostis, kuriuo šluostomos grindys, nėra taupumas, jei vėliau jis tampa bakterijų maišu. Kartais švarūs namai prasideda nuo paprasto sprendimo: rankšluostis turi džiūti ten, kur jam vieta, o grindims reikia atskiros šluostės.