Daugeliui šunų šeimininkų pasivaikščiojimas su augintiniu yra maloniausia dienos dalis, tačiau Lietuvoje vien gerų norų neužtenka – svarbu žinoti ir taisykles. Gyvūnų laikymo tvarką gyvenamosiose vietovėse nustato bendras nacionalinis aprašas, tačiau kiekviena savivaldybė gali turėti ir savo papildomas taisykles. Būtent todėl kai kuriose vietose šuo gali būti vedžiojamas laisviau, o kitur pažeidimu gali tapti net toks atvejis, kai mažas augintinis tiesiog nešamas krepšyje.
Kur šuo gali būti vedžiojamas, o kur reikia laikytis didesnės kontrolės
Lietuvoje bendroji tvarka aiški: gyvūno laikytojas turi užtikrinti, kad augintinis nekeltų grėsmės žmonėms, aplinkai ir kitiems gyvūnams. Tai reiškia, kad net ir ramus, draugiškas ar mažas šuo viešoje vietoje negali būti paliekamas be realios šeimininko kontrolės. Be to, pati VMVT pabrėžia, kad svarbu vadovautis ne tik bendruoju aprašu, bet ir konkrečios savivaldybės taisyklėmis, nes jos gali numatyti papildomų reikalavimų tam tikrose teritorijose.
Praktikoje tai reiškia labai paprastą dalyką: jei vedžiojate šunį mieste, parke ar kitoje viešoje erdvėje, turite būti pasirengę jį kontroliuoti kiekvieną akimirką. Kai kur savivaldybės leidžia daugiau laisvės tam tikrose žaliosiose zonose ar specialiai pažymėtose vietose, tačiau tai nėra automatinė taisyklė visai Lietuvai. Dėl šios priežasties daugelis šeimininkų suklysta manydami, kad jei vieta atrodo atvira ir tuščia, šuo ten gali būti visiškai laisvas.
Kur šunys Lietuvoje dažniausiai neleidžiami net ir tada, kai jie maži
Būtent čia slypi netikėčiausia dalis daugeliui šeimininkų. Savivaldybių taisyklės dažnai vertina ne tai, ar šuo didelis, ar mažas, o pačią vietą, kurioje jis yra. Pavyzdžiui, Vilniuje nurodoma, kad gyvūnus draudžiama vestis į viešuosius paplūdimius maudymosi sezono metu, o bendras principas visoje šalyje leidžia savivaldybėms nustatyti ir kitus ribojimus konkrečiose viešose vietose. Kitaip tariant, jei teritorijoje galioja draudimas šunims, vien tai, kad augintinis yra rankinėje ar krepšyje, dar nereiškia, jog taisyklė nebegalioja.
Lietuvos savivaldybėse taip pat dažnai ypatingai saugomos vaikų erdvės, sporto zonos, ugdymo įstaigų teritorijos ir kitos vietos, kur prioritetas teikiamas saugumui bei higienai. Todėl šuns šeimininkui svarbiausia vadovautis ne nuojauta, o konkrečios vietos taisyklėmis bei ženklais. Būtent dėl to net tvarkingas, tylus ir mažas šuo kai kuriose vietose vis tiek gali tapti pažeidimo priežastimi.
Ką dar privalo žinoti kiekvienas šuns šeimininkas Lietuvoje
Atsakomybė nesibaigia ties pavadėliu ar buvimo vieta. Vilniaus taisyklėse aiškiai nurodyta, kad vedžiojant šunį viešoje vietoje būtina turėti priemones ekskrementams surinkti, o gyvūno laikytojas turi užtikrinti, kad jo augintinis nedarytų žalos žmonėms, aplinkai ar kitiems gyvūnams. Taip pat privaloma sudaryti sąlygas pareigūnams prireikus nustatyti šuns tapatybę.
Todėl pagrindinė taisyklė labai paprasta: Lietuvoje šuns dydis ar tai, kad jis sėdi krepšyje, savaime nesuteikia išimties. Svarbiausia yra vieta, savivaldybės nustatyta tvarka ir šeimininko pareiga užtikrinti kontrolę bei švarą. Jei šių principų nepaisoma, net visai nekaltai atrodantis pasivaikščiojimas gali baigtis nemaloniu pokalbiu ar bauda.
