Niekada nesakykite „ačiū“ automatiškai: paaiškino, kaip apsisaugoti nuo svetimos neigiamos įtakos

Staigus nuovargis, sunkumas galvoje ar keistas išsekimo jausmas kartais atsiranda visiškai netikėtai. Dar prieš kelias valandas žmogus jautėsi gerai, tačiau po trumpo pokalbio jo nuotaika ir savijauta staiga pablogėja.

Kai kurie žmonės pastebi, kad taip nutinka netrukus po to, kai kas nors juos pagiria ar pasako malonų komplimentą. Dažniausiai į gražius žodžius atsakome automatiškai, trumpai padėkojame ir apie pokalbį nebegalvojame. Tačiau vėliau gali atsirasti keistas tuštumos, nuovargio ar nerimo jausmas.

Į tokias žmogaus reakcijas dėmesį atkreipė smegenų ir vidinio pasaulio tyrinėtoja Natalija Bekhtereva. Ji bandė paaiškinti, kodėl paprastas pagyrimas ne visada suteikia džiaugsmo, o kartais po jo žmogus jaučiasi taip, tarsi būtų praradęs dalį savo vidinės energijos.

Paslaptingas įvykis mokslo institute

Kartą į vieną tyrėją kreipėsi naujas jos kolega. Jaunas mokslininkas atrodė susirūpinęs, nors prieš kelias dienas jo gyvenime buvo nutikęs džiugus įvykis. Jis gavo nedidelę stipendiją savo tyrimui ir, džiaugdamasis pasiekimu, apie tai papasakojo aplinkiniams.

Per bendrą pasisėdėjimą vienas pažįstamas pasveikino jaunąjį tyrėją ir pasakė, kad jo darbas buvo atliktas tikrai gerai. Mokslininkas ilgai negalvojo ir atsakė įprasta mandagumo fraze, kurią tokiose situacijose taria daugelis žmonių.

Tačiau vakare jam pradėjo skaudėti galvą. Kitą dieną darbas nesisekė, o per susitikimą pasidarė sunku susikaupti ir aiškiai išdėstyti savo mintis. Nors nieko akivaizdžiai blogo nebuvo nutikę, žmogų lydėjo jausmas, kad kažkas yra ne taip.

Tyrėja išklausė jo istoriją ir pastebėjo, kad panašios situacijos nėra retos. Žmonės dažnai nesusimąsto, kaip jų automatinės reakcijos į kitų dėmesį, pagyrimus ar emocijas gali paveikti vidinę savijautą.

Kas gali slėptis už įprasto atsakymo?

Pagal šį požiūrį, žodžio „ačiū“ istorinė reikšmė siejama su prašymu apsaugoti arba išgelbėti. Dėl to susidaro keista priešprieša: žmogus išgirsta palaikymą ar pagyrimą, tačiau savo atsakymu tarsi nesąmoningai parodo, kad jam reikia pagalbos ar apsaugos.

Pagyrimas turėtų suteikti jėgų, pakelti nuotaiką ir sustiprinti žmogaus tikėjimą savimi. Tačiau jeigu atsakymas viduje suvokiamas kaip prašymas apsaugoti, gali atsirasti prieštaravimas. Vietoje paprasto džiaugsmo smegenys gali sureaguoti lengvu nerimu arba įtampa.

Žinoma, kasdieniame gyvenime žmonės dažniausiai apie tai negalvoja. Jie išgirsta komplimentą, mandagiai atsako ir tęsia pokalbį. Tačiau Bekhterevai priskiriamame aiškinime pabrėžiama, kad žmogaus vidinė reakcija ne visada sutampa su tuo, ką jis pasako garsiai.

Įsipareigojimo jausmas

Pirmasis mechanizmas, galintis paveikti savijautą, yra netikėtai atsirandantis įsipareigojimo jausmas. Priimdamas pagyrimą žmogus kartais nesąmoningai pajunta, kad dabar liko kažką skolingas tam, kuris jį pagyrė.

Atrodytų, buvo pasakytas tik malonus sakinys. Tačiau žmogaus viduje jis gali virsti nematomu sandoriu. Jeigu mane pagyrė, galbūt dabar ir aš turiu atsakyti komplimentu, padėti tam žmogui arba ateityje pateisinti jo lūkesčius.

Tada pagyrimas nebesuteikia vien džiaugsmo. Prie jo prisideda atsakomybės ir skolos jausmas. Žmogus pradeda galvoti ne apie savo pasiekimą, o apie tai, ką dabar turės duoti mainais.

Susilpnėjusios vidinės ribos

Antrasis mechanizmas siejamas su žmogaus vidinėmis ribomis. Pernelyg atvirai ir automatiškai priimdamas kito žmogaus vertinimą jis gali tapti jautresnis ne tik maloniems žodžiams, bet ir emocijoms, kurios slypi už jų.

Ne kiekvienas komplimentas būtinai sakomas su visiškai švaria mintimi. Kartais žmogus gali girti, tačiau kartu jausti pavydą, susierzinimą ar vidinę įtampą. Išoriškai jo žodžiai skamba gražiai, bet pats bendravimas palieka nemalonų jausmą.

Jeigu žmogus tuo metu yra pavargęs, jautrus ar labai priklausomas nuo kitų nuomonės, jis gali nesąmoningai perimti šią įtampą. Po pokalbio sunku paaiškinti, kas tiksliai nutiko, tačiau atsiranda nuovargis, nerimas arba noras atsiriboti.

Pagal tokį aiškinimą, vidinė apsauga reiškia ne užsidarymą nuo žmonių, o gebėjimą aiškiai atskirti savo jausmus nuo kito žmogaus nuotaikos.

Ačiū

Pasiekimo džiaugsmas gali išblėsti

Trečiasis mechanizmas susijęs su tuo, kaip žmogus vertina savo paties darbą. Kai kas nors mus pagiria, labai svarbu viduje suprasti, kad pasiektas rezultatas yra mūsų pačių darbo, pastangų ir gebėjimų pasekmė.

Tačiau per greitas ir automatinis atsakymas kartais nukreipia visą dėmesį į kitą žmogų. Vietoje to, kad pasidžiaugtume savo darbu, pradedame galvoti, ar tinkamai sureagavome, ką apie mus mano pašnekovas ir ar jo pagyrimas buvo nuoširdus.

Dėl to asmeninis pasitenkinimas pasiekimu gali susilpnėti. Žmogus ką tik padarė kažką svarbaus, tačiau jo dėmesys jau nukreiptas ne į rezultatą, o į aplinkinių vertinimą.

Bekhterevai priskiriamame požiūryje pabrėžiama, kad sulaukus pagyrimo pirmiausia verta pačiam pripažinti savo nuopelną. Tai nereiškia pasipūtimo ar noro pasirodyti geresniam už kitus. Tai paprastas gebėjimas pasakyti sau: aš įdėjau darbo, todėl turiu teisę džiaugtis rezultatu.

Kaip skirtingi atsakymai veikia savijautą

Kalbant apie žodžio „ačiū“ vartojimą, buvo siūloma atkreipti dėmesį ne vien į patį žodį, bet ir į jausmą, su kuriuo jis ištariamas. Vienu atveju žmogus gali jaustis tarsi skolingas arba priklausomas nuo kito vertinimo, o kitu atveju jo atsakymas gali reikšti ramų dalijimąsi gerumu.

Svarbiausia yra ne išmokti vieną stebuklingą frazę, kuri tiktų visose situacijose. Toks atsakymas neegzistuoja. Daug svarbiau suprasti, ar komplimentą priimate ramiai, ar po jo iš karto pajuntate įtampą, pareigą ir norą kažką įrodyti.

Pagyrimo akimirką nereikia vengti bendravimo, įtariai žiūrėti į kiekvieną žmogų ar bijoti gražių žodžių. Pagrindinis tikslas yra išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir neleisti, kad vienas kito žmogaus sakinys visiškai pakeistų jūsų savijautą.

Vienas iš būdų – ne iš karto ištarti automatinę frazę, o pirmiausia pripažinti savo paties darbo vertę. Galima ramiai pasakyti, kad esate patenkinti pasiektu rezultatu. Toks atsakymas leidžia priimti pagyrimą, tačiau kartu primena, kad rezultatas atsirado dėl jūsų pastangų.

Kitas būdas – nukreipti dėmesį į patį faktą, kad žmogus pastebėjo jūsų darbą. Galima pasakyti, jog malonu, kad jis tai įvertino ar atkreipė dėmesį. Tokiu atveju priimate komplimentą, bet neperduodate kitam žmogui teisės spręsti, kokia yra jūsų vertė.

Paprasta ir mandagi padėka už malonius žodžius taip pat gali būti tinkama. Svarbu tik tai, kad viduje nejaustumėte pareigos būtinai kažką atiduoti, atsilyginti ar įrodyti.

Tikslas nėra pradėti bijoti komplimentų

Pagrindinė šios temos mintis nėra ta, kad reikia vengti pagyrimų ar atsiriboti nuo kitų žmonių. Taip pat nereikia kiekviename komplimente ieškoti pavydo, blogų ketinimų ar vadinamosios piktos akies.

Svarbiausia išmokti neprarasti vidinio stabilumo po to, kai kas nors išsako savo nuomonę. Vieno žmogaus pagyrimas neturėtų pakelti jūsų iki debesų, o kito žmogaus kritika neturėtų iš karto priversti abejoti visa savo verte.

Kartais prislėgta savijauta po malonaus pokalbio nėra jokia paslaptis. Tai gali būti paprasta žmogaus reakcija į didesnį dėmesį, emocinę įtampą ar svetimus lūkesčius.

Jeigu žmogus labai laukia aplinkinių pritarimo, net ir teigiamas vertinimas gali kelti nerimą. Jis pradeda galvoti, ar sugebės ir toliau atitikti sukurtą įvaizdį, ar kitą kartą nenuvils ir ar jam pavyks pakartoti pasiekimą.

Tokiu atveju problema slypi ne pačiuose gražiuose žodžiuose, o tame, kaip stipriai žmogus leidžia kitų nuomonei valdyti jo vidinę būseną.

Verta stebėti savo savijautą

Dauguma žmonių kasdieniame gyvenime apie tokius dalykus visai negalvoja. Jie priima komplimentus, padėkoja ir gyvena toliau. Dažniausiai nieko blogo dėl to nenutinka.

Tačiau kartais naudinga tiesiog stebėti save. Verta pastebėti, kaip jaučiatės po bendravimo su skirtingais žmonėmis. Vieni pokalbiai suteikia daugiau jėgų ir ramybės, o po kitų atsiranda keistas nuovargis, susierzinimas ar noras pabūti vienam.

Tai nebūtinai reiškia, kad kitas žmogus sąmoningai norėjo jums pakenkti. Galbūt pokalbio metu jautėte spaudimą, stengėtės pateisinti lūkesčius arba per daug dėmesio skyrėte tam, kaip atrodote kito akyse.

Tokie pastebėjimai padeda geriau suprasti ne tik aplinkinius, bet ir save. Ilgainiui tampa lengviau atpažinti situacijas, kuriose prarandate ramybę, ir pasirinkti kitokią reakciją.

Kitą kartą, kai kas nors jus pagirs, nereikia skubėti atsakyti iš įpročio. Galima bent akimirkai sustoti, išgirsti pasakytus žodžius ir sąmoningai nuspręsti, kaip norite sureaguoti.

Kartais tokios trumpos pauzės pakanka, kad komplimentas nevirstų pareiga ar nerimu. Jis lieka tuo, kuo ir turėtų būti – maloniu kito žmogaus pastebėjimu, kurį galima ramiai priimti neprarandant savo vidinės pusiausvyros.