Nustojau krauti telefoną iki 100 procentų – po kelių mėnesių pastebėjau vieną skirtumą

Vakare telefoną prijungdavau prie laido beveik automatiškai. Ekrane būdavo 37 ar 48 procentai, tačiau atrodė, kad naktis be pilno įkrovimo – tarsi nebaigta diena. Ryte pasiimdavau telefoną su tais pažįstamais 100 procentų ir net nesusimąstydavau, kad būtent šis skaičius ilgainiui gali kainuoti daugiau nei kelias papildomas naudojimo valandas.

Viskas pasikeitė tada, kai ėmiau krauti ne „iki galo“, o tiek, kiek iš tiesų reikėdavo kitai dienai. Dažniausiai telefoną atjungdavau ties maždaug 80–90 procentų riba, o naktimis stengdavausi nepalikti jo prie įkroviklio be reikalo. Pirmomis savaitėmis jokio stebuklo neįvyko: telefonas netapo greitesnis, o vakare baterijos procentus vis tiek reikėjo stebėti.

Tačiau po kelių mėnesių išryškėjo vienas skirtumas – baterija ėmė lėčiau prarasti savo įprastą ištvermę. Kitaip tariant, telefonas neatrodė taip greitai „pasenęs“. Dienos pabaigoje jis dažniau turėdavo pakankamai energijos, o mintis apie naują įrenginį ar baterijos keitimą nebeateidavo taip anksti.

100 procentų atrodo ramiau, bet baterijai tai nėra poilsis

Žmonėms patinka pilnas skaičius, nes jis suteikia kontrolės jausmą. Išeinant iš namų su 100 procentų atrodo, kad bent vienu rūpesčiu mažiau: nereikės ieškoti rozetės, nebus nemalonaus perspėjimo apie senkančią bateriją, o kelionėje telefonas nepaves. Todėl įprotis krauti iki galo dažnai gimsta ne iš techninių žinių, o iš paprasto noro jaustis saugiau.

Vis dėlto ličio jonų baterijoms didžiausias krūvis tenka ne tik tada, kai jos visiškai išsikrauna. Ilgas buvimas ties labai aukštu įkrovos lygiu, ypač jei telefonas tuo metu šyla, ilgainiui prisideda prie natūralaus baterijos dėvėjimosi. Tai nereiškia, kad vienas įkrovimas iki 100 procentų ką nors sugadins. Problema atsiranda iš daugybės vienodų naktų, savaičių ir mėnesių.

Šiluma šioje istorijoje dažnai būna dar svarbesnė už patį procentą. Telefonas, paliktas po pagalve, ant sofos ar įspraustas tarp patalynės, gali kaisti, nes neturi kur išsklaidyti šilumos. Jei jis dar kraunamas greituoju įkrovikliu ir tuo pat metu rodo vaizdo įrašus, baterijai tenka visai kitokia diena nei ramiai kraunant vėsesnėje vietoje.

Skirtumas pasimato ne ryte, o tada, kai telefonui sukanka metai

Pakeitus įprotį, didžiausias atradimas buvo ne tas, kad 80 procentų staiga užtenka viskam. Kartais jų tikrai neužtenka – ypač ilgą darbo dieną, keliaujant, naudojantis navigacija ar daug fotografuojant. Tačiau po kelių mėnesių tapo aiškiau, kad baterija nepraranda jėgų taip sparčiai, kaip anksčiau nutikdavo su nuolat iki galo kraunamais telefonais.

Šį pokytį lengva praleisti, nes jis nėra dramatiškas. Telefonas vieną rytą nepradės veikti dviem valandomis ilgiau. Dažniau pastebima kita smulkmena: po ilgesnio naudojimo laikotarpio jis vis dar išgyvena įprastą dieną be popietinio gelbėjimo prie rozetės. Būtent tai ir yra vertingiausias skirtumas – ne didesnis pradinis įkrovos skaičius, o lėtesnis kasdienės ištvermės nykimas.

Žinoma, vien įkrovimo riba neatsako už viską. Baterijos būklę veikia programėlės, ekrano ryškumas, ryšio kokybė, šaltis, karštis, intensyvus žaidimų ar filmavimo naudojimas ir pats telefono amžius. Todėl du vienodai kraunami įrenginiai po metų gali elgtis skirtingai, bet mažesnis laikas ties maksimaliu įkrovimu yra paprastas įprotis, kuris bent jau neapsunkina baterijos darbo.

Nustojau krauti telefoną iki 100 procentų – po kelių mėnesių pastebėjau vieną skirtumąNuotrauka: Pexels / Towfiqu barbhuiya

Vienam užtenka 80 procentų, kitam tai būtų tik papildomas stresas

Biure dirbančiam žmogui, kuris didžiąją dienos dalį turi prieigą prie įkroviklio, 80 ar 85 procentų riba gali būti visai patogi. Jei prireikia, telefoną trumpam galima prijungti po pietų, o vakare grįžti namo be panikos. Kitaip gyvena vairuotojai, kurjeriai, tėvai su mažais vaikais ar žmonės, daug laiko praleidžiantys kelyje – jiems pilna baterija kartais yra ne patogumas, o būtinybė.

Senjorui telefonas dažnai yra ryšys su artimaisiais ir saugumo priemonė, todėl prašyti jo skaičiuoti procentus ar bijoti 100 procentų būtų visiškai neteisinga. Tas pats galioja keliaujant, vykstant į ligoninę, į žygį ar žinant, kad visą dieną nebus elektros lizdo. Baterijos tausojimas neturi tapti dar vienu kasdieniu nerimu, kuris verčia gyventi pagal telefono ekraną.

Gamintojai taip pat supranta šią dilemą, todėl daugelyje naujesnių telefonų galima rasti optimizuoto ar adaptyvaus įkrovimo funkcijas. Jos gali pristabdyti krovimą ties tam tikra riba arba iki ryto ilgiau nelaikyti baterijos pilnos. Jei tokia galimybė yra, ją verta įjungti: žmogui nereikia kiekvieną vakarą stovėti prie laido, o telefonas bent dalį rutinos perima pats.

Kaip krauti protingiau, bet neapsunkinti savo gyvenimo

Kasdienai nebūtina medžioti idealaus procento. Patogiau laikytis paprastos taisyklės: kai žinote, kad laukia įprasta diena, kraukite tiek, kiek realiai sunaudojate, ir nepalikite telefono ilgai kaisti prie įkroviklio. Vieną dieną tai bus 80 procentų, kitą – 90, o prieš kelionę visiškai normalu pasirinkti ir 100 procentų.

Jei telefonas naktį kraunamas šalia lovos, geriau padėti jį ant kieto, atviro paviršiaus, o ne po antklode ar tarp pagalvių. Taip pat verta nusiimti labai storą dėklą, jei pastebite, kad įrenginys kraudamasis stipriai įkaista. Baterijai daug naudingiau vėsesnė aplinka nei nervingas bandymas kas vakarą atjungti laidą ties lygiai 83 procentais.

Kai baterija jau akivaizdžiai nusidėvėjusi, vien pakeistas krovimo režimas jos neatjaunins. Tuomet verta patikrinti telefono baterijos būklės informaciją, peržiūrėti daugiausia energijos naudojančias programėles ir, jei reikia, pagalvoti apie baterijos keitimą. Vis dėlto naujesniam telefonui toks įprotis gali būti tylus būdas pratęsti laiką, kai jis dar atrodo patikimas.

Telefoną krauti iki 100 procentų nėra klaida ir tikrai nėra priežastis jaustis kaltam. Tačiau jei pilnas įkrovimas kiekvieną naktį reikalingas tik todėl, kad „taip visada dariau“, verta pabandyti kitaip. Galų gale labiausiai džiugina ne rytinis 100 procentų skaičius, o telefonas, kuris ir po ilgesnio laiko dar neišmokė jūsų gyventi nuo rozetės iki rozetės.