Žmonijos kolektyvinėje sąmonėje Everestas neabejotinai užima aukščiausios planetos viršūnės sostą. Tai daugiau nei kalnas – tai žmogaus galimybių riba, didžiausias vertikalus iššūkis ir neginčijamas gamtos didybės simbolis. Tačiau geofizikai ir geodezininkai turi kiek kitokią nuomonę, kuri gali priversti jus iš naujo perbraižyti savo pasaulio žemėlapį. Pasirodo, tylus ir kuklus neaktyvus ugnikalnis Ekvadoro Anduose meta rimtą iššūkį Himalajų milžinui dėl teisės vadintis tikruoju pasaulio stogu.
Čimboraso (Chimborazo) kalnas, iškilęs 6268 metrus virš jūros lygio, ilgą laiką buvo laikomas tiesiog viena iš daugelio Andų viršūnių. Tačiau naujausi skaičiavimai atskleidžia stulbinantį faktą: būtent čia yra taškas, labiausiai nutolęs nuo Žemės branduolio. Tai reiškia, kad stovėdami ant šio ugnikalnio viršūnės, jūs esate arčiausiai žvaigždžių nei bet kur kitur mūsų planetoje – net ir Evereste. Šis atradimas iš esmės keičia mūsų suvokimą apie planetos geografiją ir verčia klausti: kaip tai įmanoma?
Geometrinė apgaulė: kodėl Žemės forma keičia taisykles?
Visas šis aukščio paradoksas kyla dėl vienos paprastos, bet dažnai pamirštamos tiesos: mūsų planeta nėra tobula sfera. Nors gaubliuose ir žemėlapiuose Žemę matome kaip idealų rutulį, realybėje ji yra geoidas – suplokštėjusi sferoida. Tai trimatė figūra, kuri dėl nuolatinio sukimosi ir išcentrinės jėgos yra šiek tiek suspausta ties ašigaliais ir išsipūtusi ties pusiauju.
Būtent šis „pusiaujo iškilimas“ suteikia didžiulį, nors ir plika akimi nematomą, geologinį pranašumą kalnams, esantiems netoli planetos „diržo“. Čia ir slypi esminis skirtumas: nors Everestas stūkso didingai, jis yra 28 laipsnių šiaurės platumoje – gana toli nuo didžiausio Žemės išsipūtimo. Tuo tarpu Čimborasas yra įsitaisęs beveik idealiai ant pusiaujo, vos 1 laipsnio pietų platumoje. Faktiškai šis ugnikalnis stovi ant pačios storiausios Žemės rutulio dalies, kuri jį natūraliai „pakelia“ aukščiau į kosmosą.
Matavimo paradoksas: du skirtingi nugalėtojai
Situacija tampa dar įdomesnė, kai pradedame lyginti skaičius. Jei laikysimės klasikinio, visiems įprasto matavimo nuo jūros lygio, Himalajų karalius Everestas išlieka neginčijamu lyderiu su savo įspūdingais 8849 metrais. Pagal šį kriterijų Čimborasas atrodo gana kukliai ir net pačiuose Anduose užima tik trisdešimt septintąją vietą. Tačiau geofizikoje viskas priklauso nuo atskaitos taško.
Skaičiavimas radikaliai pasikeičia, kai matavimo liniuotę pridedame ne prie jūros paviršiaus, o prie Žemės centro. Dėl minėto planetos išsipūtimo ties pusiauju, Ekvadoro ugnikalnio viršūnė yra fiziškai labiau išstumta į atmosferą nei bet kuris kitas planetos taškas. Šis geometrinis niuansas paverčia Čimborasą objektu, kurio viršūnė techniškai yra toliau nuo Žemės branduolio nei Everesto ar liūdnai pagarsėjusio K2 viršūnė. Taigi, jei jūsų tikslas yra maksimaliai priartėti prie Saulės stovint ant tvirtos žemės, Himalajai nėra geriausias pasirinkimas.
Istorinė nuojauta pasitvirtino po šimtmečių
Įdomu tai, kad šiuolaikinis mokslas tik patvirtino tai, ką intuityviai nujautė praeities tyrinėtojai dar gerokai prieš atsirandant palydoviniams matavimams ir GPS technologijoms. Garsus XIX amžiaus vokiečių gamtininkas ir keliautojas Aleksandras fon Humboldtas (Alexander von Humboldt) dar XIX a. pradžioje bandė įveikti šį Andų milžiną. Jis vadovavosi giliu įsitikinimu, kad šturmuoja ne šiaip kalną, o patį aukščiausią pasaulio tašką.
Nors jo ekspedicija viršūnės nepasiekė ir žlugo dėl sekinančios aukščio ligos – komandos nariai kentėjo nuo stipraus pykinimo, galvos svaigimo ir net kraujavimo – jo mokslinė intuicija buvo stebėtinai tiksli. Humboldtas jautė šio kalno didybę ir išskirtinumą, o šiuolaikiniai geodeziniai duomenys įrodo, kad jo prielaidos apie Čimboraso reikšmę buvo daug teisingesnės, nei jis pats tuo metu galėjo įrodyti faktais.
Norite pasiekti tikrąjį „pasaulio stogą“? Tai padaryti lengviau, nei manote
Geriausia žinia nuotykių ieškotojams yra ta, kad pasiekti dangų Čimboraso kalne yra nepalyginamai paprasčiau nei apgulti Everestą. Himalajų ekspedicija yra ne tik finansinis, bet ir milžiniškas logistinis bei fizinis iššūkis: vien žygis iki bazinės stovyklos trunka apie dešimt dienų, o vėliau seka maždaug šešios savaitės varginančios aklimatizacijos ir mirtinai pavojingas šturmas vadinamojoje „mirties zonoje“.
Tuo tarpu Ekvadoro ugnikalnį galima įveikti gerokai greičiau ir saugiau. Visa ekspedicija paprastai trunka apie dvi savaites, o pats galutinis pakilimas į viršūnę – vos vieną ar dvi dienas po sėkmingos aklimatizacijos. Tad tiems, kurie trokšta to unikalaus jausmo būti „pasaulio viršūnėje“ ir žiūrėti į žvaigždes iš arčiausio įmanomo taško, geografija siūlo stebinančią ir labiau prieinamą alternatyvą. Tikrasis kelias į kosmosą veda ne per Himalajų ledynus, o per snieguotą ugnikalnio kepurę tiesiai ant Žemės pusiaujo.
Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/%C4%8Cimborasas
Ką manote apie tai?
Jūsų nuomonė svarbi! Parašykite komentarą žemiau arba pasidalinkite straipsniu su draugais.
