Sena vaizdo ar muzikos kasetė dažnai atrodo kaip nereikalingas daiktas, likęs po kraustymosi, vaikystės ar tėvų namų tvarkymo. Tačiau kolekcininkų rinkoje kai kurie tokie leidimai gali būti verti stulbinamai daug. Didžiausią kainą lemia ne pati kasetė, o jos retumas, būklė, originali pakuotė ir tai, ar leidimas turi kolekcinę istoriją.
Ne kiekviena sena kasetė yra lobis – svarbiausia leidimas ir būklė
Didžiausia klaida – manyti, kad visos senos VHS ar garso kasetės automatiškai tapo brangios vien dėl amžiaus. Dauguma jų rinkoje tebėra vertos nedaug, ypač jei buvo masiškai leidžiamos, yra subraižytos, be dėžutės, su nutrintais lipdukais ar perrašytos.
Kolekcininkai dažniausiai ieško konkrečių dalykų: riboto tiražo filmų, retų koncertų įrašų, ankstyvų leidimų, uždraustų ar greitai iš prekybos dingusių versijų, taip pat kasečių, kurios liko neišpakuotos, su originalia plėvele ir nepažeista dėžute. Tokiais atvejais vertė gali šoktelėti ne procentais, o kartais.
Ypač svarbu neplėšti pakuotės „pažiūrėti, kas viduje“. Jei kasetė išliko sandariai supakuota, jos vertė gali priklausyti būtent nuo to, kad ji niekada nebuvo naudota. Atidarius tokį leidimą, kolekcinė kaina gali smarkiai kristi.
Ką verta apžiūrėti pirmiausia
Pradėti reikėtų nuo kasečių, kurios atrodo ne kasdieniškai: turi neįprastą viršelį, riboto leidimo žymą, užsienietišką spaudą, specialią dėžutę ar priklauso kultiniam filmui, muzikos atlikėjui arba žaidimų / popkultūros reiškiniui. Vertingos gali būti ir tos kasetės, kurios kadaise buvo pirktos užsienyje, parvežtos iš kelionių ar gautos kaip kolekcinis leidimas.
Verta patikrinti ne tik lentynas prie senos technikos. Kasetės dažnai lieka ten, kur jų niekas nebeieško: stalčiuose po dokumentais, spintelių gilumoje, dėžėse su laidais, sandėliukuose, palėpėse ar tėvų namų sekcijose. Svarbiausia jų neskubėti mesti į šiukšlių maišą vien todėl, kad namuose nebėra grotuvo.
Apžiūrėkite pavadinimą, leidėją, metus, šalį, brūkšninį kodą, serijos numerį ir bendrą būklę. Net smulkios detalės gali lemti skirtumą tarp paprasto seno daikto ir kolekcinio objekto.
Kaip nesugadinti galimos vertės
Jeigu radote seną kasetę, kurios pavadinimas atrodo neįprastas arba ji vis dar supakuota, geriausia jos nevalyti agresyviai, nebandyti groti ir neklijuoti naujų lipdukų. Dulkes galima atsargiai nuvalyti sausa švelnia šluoste, tačiau pakuotės geriau neardyti.
Prieš parduodant verta palyginti ne vien skelbimų kainas, o realius pardavimus. Skelbime kasetę galima įkainoti bet kaip, tačiau tikroji vertė matosi tada, kai už ją kas nors iš tikrųjų sumoka. Kolekcinė rinka priklauso nuo paklausos: vieną mėnesį tam tikras filmas ar albumas gali būti beveik nepastebimas, o kitą – staiga pakilti dėl nostalgijos bangos, dokumentinio filmo, atlikėjo mirties ar kolekcininkų susidomėjimo.
Vis dėlto svarbu išlikti blaiviems: pasakojimai apie kasetes, vertas tiek pat, kiek butas, dažniausiai tinka tik išskirtiniams, labai retiems ir idealios būklės egzemplioriams. Dauguma namuose rastų kasečių tokios sumos neatneš. Tačiau tarp senų daiktų vis dar gali pasitaikyti leidimų, kurių vertė gerokai didesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Todėl prieš išnešdami seną dėžę į konteinerį, verta skirti kelias minutes patikrai. Kartais brangiausias radinys namuose atrodo ne kaip papuošalas ar paveikslas, o kaip pamiršta kasetė su nutrintu kampu, gulėjusi stalčiuje dešimtmečius.
