Picos pasaulio čempionatą Neapolyje laimėjo ne italas: chemijos darbuotojas iš Vokietijos visus pribloškė keistu kūriniu

Neapolis – vieta, kur pica nėra tiesiog maistas. Tai beveik religija, tradicija, pasididžiavimas ir tema, dėl kurios italai gali ginčytis taip pat karštai kaip dėl futbolo. Todėl žinia, kad picos pasaulio čempionate čia triumfavo ne vietinis meistras, o chemijos darbuotojas iš Vokietijos, skamba beveik kaip kulinarinis akibrokštas.

Lorenzo Parrotta iš Liudvigshafeno į Neapolį atvyko ne šiaip pabandyti laimės. Jis atvežė picą, kuri iš pirmo žvilgsnio mažai primena klasikinę „Margheritą“. Jokių paprastų pomidorų, mocarelos ir baziliko. Vietoje to – violetinių bulvių kraštas, tuno tartaras, kedro riešutai, kepti Savojos kopūstai ir citrininiai ikrai.

Skamba labiau kaip prabangaus restorano degustacinis meniu nei pica? Būtent todėl šis kūrinys ir sukėlė tiek kalbų.

Kai pica tampa ne užkandžiu, o pareiškimu

Parrotta varžėsi „Pizza Contemporanea“ – šiuolaikinės picos – kategorijoje. Čia neužtenka tiesiog gerai iškepti tešlą ir uždėti kokybiškų ingredientų. Reikia idėjos, drąsos, technikos ir skonio, kuris nustebintų, bet nepavirstų chaosu lėkštėje.

Jo pasirinktas derinys tikrai nebuvo saugus. Violetinės bulvės suteikė picai ne tik spalvos, bet ir išskirtinę tekstūrą. Tuno tartaras įnešė gaivumo ir prabangos, kedro riešutai – švelnaus riebumo, Savojos kopūstai – žemiško skonio, o citrininiai ikrai viską užbaigė rūgščiu, sprogstančiu akcentu.

Tai ne ta pica, kurią užsisakytumėte penktadienio vakarą žiūrėdami serialą. Tai pica, apie kurią norisi kalbėti. Ir gal net ginčytis.

Iš chemijos laboratorijos – į picos čempionatą

Įdomiausia šios istorijos dalis ta, kad Parrotta nėra žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo picerijoje. Picos kepimas jam prasidėjo kaip hobis. Prieš ketverius metus jis tiesiog susidomėjo tešla, kepimu, ingredientais ir tuo, kaip iš paprasto patiekalo galima padaryti kažką ypatingo.

Tačiau hobis labai greitai tapo rimtu užsiėmimu. Po dvejų metų jis jau laimėjo Vokietijos čempiono titulą tarp mėgėjų picų kepėjų. Šiemet jam pavyko dar daugiau – jis tapo ne tik Vokietijos čempionu, bet ir pasaulio čempionu šiuolaikinės picos kategorijoje.

Ir vis dėlto jo pagrindinė profesija vis dar nėra picos kepėjas. Parrotta dirba chemijos srityje, o šalia to valdo maisto furgoną. Galbūt būtent dėl to jo picos tokios tikslios: čia juntama ir kūryba, ir beveik laboratorinis požiūris į detales.

Neapolis pripažino svetimą meistrą

Laimėti picos čempionatą Neapolyje – ne tas pats, kas nugalėti bet kur kitur. Tai miestas, kuriame pica turi istoriją, taisykles ir emocinį svorį. Čia žmonės labai gerai žino, kokia turi būti tešla, koks turi būti kraštas ir kada eksperimentas jau peržengia ribą.

Todėl Parrottos pergalė prieš dalyvius iš 35 šalių atrodo dar įspūdingiau. Jis ne tik pateikė neįprastą skonio kombinaciją, bet ir įtikino komisiją, kad šiuolaikinė pica gali būti drąsi, netikėta ir vis tiek verta didžiausio įvertinimo.

Pats Parrotta neslėpė ambicijų. Jis yra sakęs savo komandai, kad parsiveš šį laimėjimą į Liudvigshafeną. Taip ir nutiko.

Ar tokia pica dar vis dar yra pica?

Ši istorija neišvengiamai kelia klausimą, kuris maisto mėgėjus dažnai suskaldo į dvi stovyklas: kur baigiasi kūryba ir prasideda per didelis išradinėjimas?

Vieniems pica turi būti paprasta: gera tešla, pomidorai, sūris, bazilikas, gal keli papildomi ingredientai. Kitiems pica yra drobė, ant kurios galima kurti beveik bet ką, jei tik skoniai veikia kartu.

Parrottos pergalė rodo, kad šiuolaikinėje gastronomijoje vietos yra abiem požiūriams. Klasika niekur nedings. Tačiau šalia jos vis garsiau kalba žmonės, kurie nebijo iš senų taisyklių padaryti naujos istorijos.

Kol kas Parrotta toliau derina darbą chemijos srityje, maisto furgoną ir didelę svajonę – atidaryti savo restoraną. Po tokios pergalės ši svajonė atrodo kur kas arčiau.

O jo pica? Ji gali atrodyti keista. Bet kartais būtent keisčiausias kąsnis tampa tuo, kurį prisimeni ilgiausiai.