Praėjo 25 metai – ir jau galima laidoti ant viršaus? Lietuvos įstatymai numato svarbią sąlygą, apie kurią daugelis nežino

Šeimos kapavietėje palaidoti tėvai, seneliai ar sutuoktinis, o po daugelio metų šeimą užklumpa dar viena netektis. Natūraliai kyla klausimas – ar naują mirusįjį galima laidoti toje pačioje vietoje? Lietuvoje dažnai išgirstama labai paprasta taisyklė: „jeigu praėjo 25 metai, galima“. Tačiau teisiškai viskas šiek tiek sudėtingiau, nes kapavietė ir kapas nėra tas pats, o garsieji 25 metai nėra automatinis leidimas pradėti laidojimo darbus.

Pagal Lietuvoje galiojančias Kapinių tvarkymo taisykles pakartotinai laidoti žmogaus palaikus į kapą, kuriame jau yra palaidotas žmogus, galima tik pasibaigus vadinamajam kapo ramybės laikotarpiui. Šis laikotarpis negali būti trumpesnis nei 25 metai, tačiau konkrečiose kapinėse jis gali būti ir ilgesnis. Jo trukmė siejama su vietos grunto savybėmis ir kitomis teisės aktuose numatytomis aplinkybėmis.

Todėl vien pažvelgti į antkapyje iškaltą mirties datą ir pačiam suskaičiuoti 25 metus neužtenka. Prieš planuojant laidoti į jau naudotą kapo vietą reikia kreiptis į kapinių administravimą vykdančius asmenis ir išsiaiškinti, koks ramybės laikotarpis nustatytas konkrečiose kapinėse bei ar konkrečioje vietoje pakartotinis laidojimas apskritai galimas.

Kapavietė ir kapas – ne tas pats, todėl 25 metų kartais laukti nereikia

Čia slypi svarbiausia taisyklės dalis. Žmonės kasdienėje kalboje dažnai sako „laidosime į tą patį kapą“, nors iš tikrųjų turi omenyje tą pačią šeimos kapavietę.

Kapavietė gali būti skirta keliems kapams. Pavyzdžiui, šeimos kapavietėje jau gali būti palaidotas vienas žmogus, tačiau šalia jo dar yra teisėtai kapavietės ribose numatyta vieta antram kapui. Tokiu atveju naujasis kapas formuojamas šalia, o ne atkasamas anksčiau naudotas kapas.

Galiojančios Kapinių tvarkymo taisyklės numato, kad naujas kapas esamoje kapavietėje gali būti formuojamas, jeigu kapavietė turi aiškias, pažymėtas ribas. Jei dėl laidojimo reikia keisti kapavietės ribas, tai galima daryti tik tiek, kiek būtina laidojimui, jeigu toks pakeitimas galimas pagal kapinių planą ir jį leidžia leidimą laidoti išduodantis asmuo.

Vadinasi, jeigu šeimos kapavietėje po pirmojo žmogaus palaidojimo liko laisva vieta kitam atskiram kapui, nereikia laukti, kol pirmajam kapui sueis 25 metai. Naują žmogų galima laidoti į kitą kapo vietą, jei tai leidžia kapavietės dydis, kapinių planas ir išduodamas reikalingas leidimas.

Visai kitokia situacija, jeigu norima karstą laidoti tiksliai ten, kur jau yra ankstesnio žmogaus palaikai. Tuomet ir pradeda galioti kapo ramybės laikotarpio taisyklė.

Todėl prieš laidotuves labai svarbu pasakyti kapinių prižiūrėtojui ne vien „turime šeimos kapą“, o tiksliai išsiaiškinti, kurioje kapavietės dalyje planuojama laidoti.

25 metai – minimumas, o ne universali garantija

Dažniausiai minima 25 metų riba atsirado ne atsitiktinai. Kapo ramybės laikotarpis suprantamas kaip laikas, per kurį nekremuoti žmogaus palaikai suyra iki kaulų. Teisės aktuose nustatyta, kad toks laikotarpis negali būti trumpesnis kaip 25 metai. Konkreti jo trukmė gali priklausyti nuo kapinių grunto savybių ir kitų nustatytų aplinkybių.

Taigi įsivaizduokime paprastą situaciją. Žmogus palaidotas 2000 metais, o šeima 2026-aisiais norėtų į tą pačią kapo vietą laidoti kitą šeimos narį. Praėjo daugiau nei 25 metai, todėl pirmoji sąlyga iš pirmo žvilgsnio atrodo įvykdyta. Tačiau galutinį atsakymą vis tiek turi pateikti ne šeimos narys ir ne laidojimo paslaugų įmonė, o pagal konkrečių kapinių duomenis veikianti administracija ar leidimą laidoti išduodantis asmuo.

Jeigu konkrečiose kapinėse nustatytas 25 metų ramybės laikotarpis ir jis pasibaigęs, pakartotinis laidojimas gali būti leidžiamas. Jeigu nustatytas ilgesnis laikotarpis, reikia laukti jo pabaigos.

Todėl praktiškai saugiausia taisyklė skamba ne „po 25 metų galima“, o taip: į tą patį kapą galima laidoti tik pasibaigus konkrečiam tam kapui taikomam ramybės laikotarpiui ir gavus leidimą laidoti.

Beje, kapo duobei, kurioje laidojami nekremuoti žmogaus palaikai, nustatytas ne mažesnis kaip 2 metrų gylis. Kremuotiems palaikams su urna, kapsule ar juos išberiant į kapo duobę nustatytas ne mažesnis kaip 1 metro gylis.

Kapo ramybės laikotarpis

Su urnomis galioja kitokia taisyklė

Dar daugiau painiavos atsiranda kalbant apie kremuotus palaikus.

Šiuo metu galiojančiose Kapinių tvarkymo taisyklėse aiškiai nurodyta, kad pakartotinai laidoti žmogaus palaikų kape, kuriame jau yra palaidoti kremuoti žmogaus palaikai, negalima.

Tai nereiškia, kad šeimos kapavietėje, kur jau yra urna, daugiau nieko palaidoti apskritai negalima. Reikia atskirti konkretų kapą nuo visos kapavietės. Jeigu kapavietėje yra kita teisėtai formuojama kapo vieta ir kapinių planas tai leidžia, klausimas vertinamas pagal konkrečią situaciją.

Dėl to šeimai, kurioje dalis žmonių palaidoti karstuose, o dalis kremuoti, dar svarbiau prieš užsakant darbus pirmiausia kreiptis į kapinių prižiūrėtoją. Savavališkai nuspręsti, kur bus kasama kapo duobė, negalima.

O kas nutinka senoms, daugybę metų neprižiūrimoms kapavietėms?

Čia galioja dar griežtesnė taisyklė, kurios nereikėtų painioti su šeimos prižiūrimos kapavietės pakartotiniu naudojimu.

Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas numato, kad neprižiūrimoje kapavietėje palaikus galima laidoti tik praėjus ne mažiau kaip 25 metams po kapo ramybės laikotarpio pabaigos ir gavus leidimą.

Tai visiškai kitas skaičiavimas.

Jeigu konkrečioje vietoje kapo ramybės laikotarpis yra 25 metai, tai nereiškia, kad po 25 metų apleista kapavietė jau gali būti skiriama kitam žmogui. Neprižiūrimos kapavietės atveju teisės aktas reikalauja dar ne mažiau kaip 25 metų po ramybės laikotarpio pabaigos.

Be to, kapavietė pirmiausia turi būti oficialiai pripažinta neprižiūrima pagal nustatytą procedūrą. Tai nevyksta automatiškai vien todėl, kad kapo niekas kurį laiką neaplankė ar ant jo užaugo žolė. Kai suteikiama teisė prižiūrėti tokią kapavietę ir joje vėliau leidžiama laidoti, turi būti išsaugotas esamas paminklas, jei jis yra, ir jame esantys įrašai apie anksčiau kapavietėje palaidotus žmones.

Todėl senas, apleistas kapas nėra „laisva vieta“, kurią galima paprasčiausiai pasirinkti naujam laidojimui.

Kas iš tikrųjų sprendžia, ar šeimos kapavietėje galima laidoti?

Vien artimųjų tarpusavio susitarimo neužtenka. Laidojimui kapinėse reikalingas leidimas, o pati tvarka detalizuojama ir savivaldybių nustatytose taisyklėse.

Svarbus ir už kapavietės priežiūrą atsakingas asmuo. Kapinių dokumentuose registruojama, kas yra atsakingas už konkrečios kapavietės priežiūrą, o savivaldybių taisyklėse paprastai numatoma, kad kitus mirusiuosius šeimos kapavietėje galima laidoti su šio asmens sutikimu.

Todėl praktiškai artimiesiems pirmiausia reikėtų kreiptis į konkrečių kapinių prižiūrėtoją arba savivaldybę ir pateikti informaciją apie kapavietę. Ten patikrinamas laidojimų registras, ankstesnio laidojimo data, kapavietės ribos, atsakingas asmuo ir tai, ar planuojamoje vietoje galima formuoti naują kapą arba laidoti pakartotinai.

Šį žingsnį verta atlikti dar prieš galutinai susitariant su kapų kasėjais ar nusprendžiant, kur tiksliai bus laidojama. Kartais šeimai atrodo, kad šalia paminklo vietos pakanka, tačiau pagal oficialias kapavietės ribas arba kapinių planą naujas kapas ten netelpa.

Paprasčiausia taisyklė, kurią verta prisiminti

Jeigu kalbame apie tą pačią šeimos kapavietę, atsakymas nebūtinai yra „reikia laukti 25 metų“. Jeigu joje yra laisva vieta atskiram naujam kapui ir kapinių dokumentai bei planas leidžia jį formuoti, ten gali būti laidojama nelaukiant ankstesnio kapo ramybės laikotarpio pabaigos.

Tačiau jeigu norima laidoti tiksliai į tą patį kapą, kuriame jau palaidoti nekremuoti žmogaus palaikai, pakartotinis laidojimas galimas tik pasibaigus kapo ramybės laikotarpiui. Jis negali būti trumpesnis nei 25 metai, tačiau konkrečioje vietoje gali būti nustatytas ir ilgesnis.

Taigi liaudiška frazė „po 25 metų galima laidoti ant viršaus“ yra pernelyg supaprastinta.

Teisingiau būtų sakyti: 25 metai yra mažiausia galima kapo ramybės riba, o galutinį atsakymą, ar konkrečiame kape jau galima laidoti pakartotinai, reikia gauti iš kapines administruojančių asmenų.

Ir būtent šį patikrinimą verta atlikti pirmiausia – ne tada, kai laidotuvių diena jau suplanuota, o vos tik nusprendžiama, kad mirusįjį norima laidoti šeimos kapavietėje.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!