Prieš 70 tūkstančių metų svetima žvaigždė praskriejo neįtikėtinai arti Žemės

Įsivaizduokite naktį, kai virš namų dega žvaigždės, o viena jų po truputį ryškėja ne todėl, kad pasikeitė oras ar akys priprato prie tamsos. Ji tiesiog artėja. Ne per kelis šimtus metų, o taip arti kosminiais mastais, kad mūsų Saulės sistema jai tampa trumpam labai artima kaimynyste.

Toks susitikimas iš tiesų jau buvo. Maždaug prieš 70 tūkstančių metų pro Saulės sistemos pakraštį praskriejo vadinamoji Scholzo žvaigždė – silpna dvinarė sistema, kurios pagrindinis objektas yra maža raudonoji nykštukė. Antraštėje sakome „arti Žemės“, nes kalbame apie mūsų kosminius namus, tačiau tiksliau ji praskriejo ne pro pačią planetą, o neįtikėtinai arti Saulės sistemos.

Tuo metu Žemėje gyveno ankstyvieji žmonės. Jie neturėjo nei teleskopų, nei žemėlapių, nei būdo suprasti, kad tolimoje dangaus tamsoje vyksta retas kosminis epizodas. Ir vis dėlto ši istorija keičia įprastą jausmą, kad žvaigždės yra amžinai nepasiekiamos, sustingusios savo vietose.

Žvaigždė praėjo pro mūsų sistemos kiemą

Scholzo žvaigždė, dar žinoma kaip WISE J072003.20-084651.2, prie Saulės sistemos priartėjo maždaug prieš 70 tūkstančių metų. Mokslininkų skaičiavimais, ji galėjo praskrieti apie 0,8 šviesmečio atstumu nuo Saulės – tai yra labai toli žmogui, bet nepaprastai arti žvaigždžių pasaulyje. Artimiausia dabar Saulei žinoma žvaigždė yra Proksima Kentauro, esanti už daugiau kaip keturių šviesmečių.

Kitaip tariant, viešnia neįskrido tarp planetų ir tikrai nepriartėjo prie Žemės taip, kad būtų grėsusi gyvybei. Ji perėjo pro tolimą Saulės sistemos pakraštį, sritį, kurioje plyti Oorto debesis – milžiniškas ledinių mažų kūnų telkinys. Tai vieta, kurią sunku įsivaizduoti: net mūsų tolimosios planetos, lyginant su ja, atrodo tarsi paliktos prie namų vartelių.

Ši žvaigždė buvo tokia blanki, kad net priartėjusi veikiausiai nebūtų virtusi įspūdingu dangaus švyturiu. Jos pagrindinė žvaigždė yra maža ir vėsi, o ją lydi dar silpnesnis rudasis nykštukas. Senovės žmonės galėjo žiūrėti į dangų ir nieko ypatingo nepastebėti – kosmosas kartais didžiausius savo triukus atlieka beveik nepastebimai.

Ar ji galėjo pajudinti kometas?

Didžiausia intriga slypi ne pačioje žvaigždėje, o jos gravitacijoje. Kai toks objektas praskrieja pro Oorto debesį, jo trauka gali šiek tiek pakeisti ten skriejančių ledinių kūnų trajektorijas. Ne taip, kaip filme, kuriame dangus tuoj pat prisipildo krentančių ugnies kamuolių, bet lėtai ir kantriai – kai kurioms kometoms prireiktų daugybės tūkstančių ar net milijonų metų, kad jos pasuktų Saulės link.

Žmogui sunku pajusti tokio masto laiką. Jei kas nors paklausė, ar prieš 70 tūkstančių metų praskridusi žvaigždė galėjo turėti įtakos kometoms, atsakymas yra: teoriškai taip, tačiau tai nėra vienas aiškus mygtukas, kurį paspaudus atsiranda konkreti kometa. Oorto debesis nuolat patiria ir kitų žvaigždžių, Galaktikos gravitacijos bei įvairių kosminių veiksnių poveikį.

Vis dėlto pats faktas, kad žvaigždė praėjo pro tą jautrią Saulės sistemos pakraščio zoną, yra svarbus. Mūsų sistema nėra stiklinis gaubtas, saugiai atskirtas nuo likusios Paukščių Tako dalies. Saulė kartu su planetomis keliauja per Galaktiką, o aplink ją taip pat juda kitos žvaigždės – tik jų žingsniai tokie lėti, kad vieno žmogaus gyvenimo jiems nepakanka pastebėti.

Prieš 70 tūkstančių metų svetima žvaigždė praskriejo neįtikėtinai arti ŽemėsNuotrauka: Unsplash / Ryan Hutton

Kodėl apie tai sužinome tik dabar?

Keisčiausia, kad šis kosminis kaimynas buvo atpažintas tik XXI amžiuje. Scholzo žvaigždė yra labai blanki ir gana sunkiai pastebima, o jos kelionę atgal laiku mokslininkai atkūrė iš matavimų: stebėjo judėjimą danguje, atstumą ir greitį. Tada, kaip atkuriant seną maršrutą pagal paliktus pėdsakus, buvo apskaičiuota, kur ji turėjo būti prieš dešimtis tūkstančių metų.

Čia slypi ir graži pamoka apie mūsų supratimo ribas. Danguje matome daug ryškių žvaigždžių, tačiau ne visada žinome, kurios jų kadaise buvo ar bus mūsų artimesnės kaimynės. Ryškumas dar nereiškia artumo: viena žvaigždė gali spindėti stipriai, nes yra milžiniška, bet būti labai toli, o kita – praskrieti palyginti netoli ir likti vos įžiūrima.

Senjorui, visą gyvenimą žiūrėjusiam į tą patį vakaro dangų, tokia žinia gali skambėti tarsi netikėtas vaikystės prisiminimo papildymas: dangus virš galvos niekada nebuvo visai toks pats. Vaikui tai primena, kad žvaigždynai nėra priklijuoti prie juodo fono. O žmogui, kuris kasdien skuba nuo darbo iki parduotuvės, gal net malonu trumpam suprasti, kad ne viskas pasaulyje keičiasi per pranešimus telefone – kai kurie pokyčiai vyksta tyliai, per ištisas epochas.

Ar turime ko baimintis šiandien?

Ne, ši sena viešnagė nėra signalas, kad mums gresia pavojus. 0,8 šviesmečio atstumas kosmine prasme yra artimas, bet Saulės sistemai tai vis tiek buvo saugus prasilenkimas. Žvaigždė nepaveikė planetų orbitų ir nesukėlė staigaus sukrėtimo Žemėje; jos įtaka, jei tokia buvo Oorto debesyje, būtų subtili ir labai ilgalaikė.

Tačiau istorija verta dėmesio ne vien dėl skaičiaus su daugybe nulių. Ji leidžia kitaip pažvelgti į dažną klausimą, ar Saulė visada turės tas pačias kaimynes. Neturi. Per milijonus metų žvaigždės priartėja ir nutolsta, o Saulės sistema keliauja pro skirtingas Galaktikos vietas, tarsi traukinys, kurio lange keičiasi stotys, nors pačiam keleiviui kelias atrodo ramus.

Tokiose istorijose lengva pasiduoti katastrofų fantazijoms, todėl sveikiausia atskirti įspūdį nuo fakto. Įspūdinga – taip: svetima žvaigždė praskriejo gerokai arčiau nei dabartinės mūsų žvaigždinės kaimynės. Pavojinga Žemei – ne: tai nebuvo susidūrimas, nebuvo „antra Saulė“ danguje ir nebuvo kosminė nelaimė, kurios žmonija nepastebėjo.

Prieš 70 tūkstančių metų kažkur tolimame Saulės sistemos pakraštyje prasilenkė du keliautojai – mūsų Saulė ir blanki svetima žvaigždė. Žmonės tuomet gyveno savo rūpesčiais, kūreno ugnį, saugojo artimuosius ir tikriausiai kartais pakeldavo akis į tą patį dangų. Galbūt būtent tai ir labiausiai stebina: virš mūsų vyksta milžiniški dalykai, o Žemė vis tiek lieka vieta, kur svarbiausia atrodo šilta šviesa lange ir žmogus šalia.