Senovės gamtos ženklai atskleidžia, koks bus lapkritis ir ko tikėtis iš žiemos: „Spalio 18-oji – ypač svarbi“

Jeigu vaikystėje rudens vakarus leisdavote pas senelius, tikriausiai prisimenate: apie artėjančius šalčius būdavo kalbama dar gerokai prieš televizijos orų prognozę. Užtekdavo žvilgsnio pro langą, virš kiemo praskridusių gervių ar šermukšnio, kurio šakos linko nuo raudonų uogų. Suaugusieji tokius dalykus pastebėdavo, aptardavo ir spręsdavo, ar dar galima atidėti paskutinius rudens darbus.

Spalis anuomet turėjo visai apčiuopiamą skubėjimą. Reikėjo sunešti malkas, sutvarkyti derlių, pasirūpinti trobos langais ir gyvuliais. Graži diena buvo proga padirbėti lauke, o rytą pabąlusi žolė primindavo, kad laiko lieka mažiau. Lapkritis galėjo užklupti su lietumi, pažliugusiais keliais arba pirmuoju rimtesniu šalčiu, todėl žmonės ieškojo užuominų aplink save.

Šie spėjimai išliko kaip kasdienės patirties ir tautosakos dalis. Kai kurie gamtos reiškiniai gali padėti suprasti artimiausias oro permainas, tačiau vienos spalio dienos oras, uogų gausa ar paukščių būrys patikimai nepasako, kokia bus visa žiema. Senąsias taisykles įdomiausia prisiminti kartu su tuo, ką iš tikrųjų matome savo kieme.

Kodėl išskiriama spalio 18-oji ir ką žmonės stebėdavo kitomis dienomis?

Latvijos leidinyje pateiktoje gamtos ženklų apžvalgoje spalio 18-oji siejama su pirmojo sniego laukimu. Pagal ten aprašytą spėjimą, jeigu iki šios dienos dar nepasnigo, lapkritį pastovesnio sniego taip pat reikėtų laukti vėliau. Panaši reikšmė suteikiama ir paskutinei spalio dienai. Vis dėlto šios datos nereikėtų laikyti universalia lietuviška orų taisykle: skirtingose vietovėse žmonės vadovavosi skirtingais kalendoriniais orientyrais.

Tokių orientyrų būta ir daugiau. Anksti išskridusios gervės pateiktoje apžvalgoje siejamos su ankstyvu, šaltesniu lapkričiu. Jeigu migruojantys paukščiai dar užsibūdavo, žmonės tikėdavosi ilgesnio švelnaus rudens. Giedra ir sausa spalio 4-oji laikyta sausesnio lapkričio užuomina, o spalio 8-osios rytą pabąlusi žolė – ankstyvo šalčio ženklu.

Spalio 14-ajai taip pat skirta dėmesio: šalta, vėjuota diena siejama su atšiauresne rudens pabaiga, šilta – su švelnesne. Tokie spėjimai padėdavo įsiminti metų eigą, tačiau jų nereikėtų suprasti kaip tikslaus būsimo mėnesio scenarijaus. Etnologiniuose tyrimuose atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kalendorinių papročių datas istorijoje išblaškė skirtingų kalendorių naudojimas, o daugelio spėjimų tikslumas nėra nuosekliai patikrintas meteorologiniais duomenimis.

Spalio 18-ąją verta pasižymėti kaip progą apsidairyti. Ar dar laikosi lapai? Ar rytais pasirodo šalna? Ar po lietaus žemė ilgai neišdžiūsta? Užrašykite, ką pastebėjote, ir lapkritį palyginkite su tuo, kas įvyko. Taip senas spėjimas tampa įdomiu stebėjimu, o vaikams – proga suprasti, kodėl seneliams metų laikų pasikeitimas buvo toks svarbus.

Šermukšniai, lapai ir paukščiai: ruduo būdavo skaitomas kaip knyga

Raudonomis uogomis apkibęs šermukšnis daugeliui iki šiol primena kalbas apie šaltą žiemą. Pateiktame tekste gausus jo derlius siejamas su šaltesniu lapkričiu ir dažnesnėmis šalnomis. Tai vaizdingas spėjimas: matydamas gausybę uogų žmogus galėjo įsivaizduoti, kad gamta ruošia atsargas ilgam šalčiui. Tačiau vien iš šermukšnio negalima spręsti, kiek savaičių laikysis sniegas ar kokia bus žemiausia žiemos temperatūra.

Stebėti ir medžiai. Ilgai nenukrentantys lapai laikyti užsitęsusios šilumos ženklu, anksti nuplikusios šakos – artėjančio šalčio užuomina. Miške dėmesį patraukdavo net eglės kankorėžiai: apžvalgoje minimas spėjimas, kad žemai kabantys kankorėžiai pranašauja stiprų šaltį. Tokius pasakojimus verta išsaugoti, tačiau pagal vieno medžio išvaizdą planuoti šildymo sezoną būtų nepatikima.

Paukščiai buvo ypač pastebimi. Gervių balsai virš laukų iki šiol sukelia tą patį jausmą: šiltasis metų laikas traukiasi, dienos trumpėja, netrukus lauke bus tyliau. Anksčiau žmonės stebėdavo, kada paukščiai išskrenda, ar ilgai būriuojasi, ar dar lieka netoliese. Ankstyvas išskridimas siejamas su skubančia žiema, vėlyvas – su ilgiau užsilaikančia šiluma.

Į senųjų ženklų sąrašą patekdavo ir gyvūnų kailio pokyčiai. Neįprastai ankstyvas voverių ar kiškių pasiruošimas žiemai laikytas artėjančio šalčio užuomina. Šiandien tokį pastebėjimą geriau vertinti kaip sezoninio gamtos gyvenimo dalį, o ne pažadą, kad po kelių dienų būtinai smarkiai atšals.

Visus šiuos ženklus vienija atidumas. Žmogus matydavo tą patį medį, tą patį lauką ir tuos pačius kiemo paukščius metai iš metų, todėl pastebėdavo skirtumus. Šį įprotį galima susigrąžinti ir gyvenant mieste: stebėti parką pakeliui į darbą, medį prie namų ar paukščius už lango.

Žiedas aplink Mėnulį ir pirmasis sniegas: ką iš tiesų verta pastebėti?

Giedrą rudens vakarą dangus kartais atrodo neįprastai ryškus. Senesniuose spėjimuose skaidrus Mėnulis, aiškiai matomos žvaigždės ir Paukščių Takas siejami su sausais, vėsiais orais. Žmonės stebėjo ir Mėnulio pjautuvo padėtį: aukštyn nukreipti „ragai“ pateiktame tekste laikomi sausų orų, žemyn – lietaus ženklu. Tačiau pagal šį vaizdą patikimai numatyti lapkričio kritulių negalima.

Žiedas aplink Mėnulį ar Saulę turi aiškų fizikinį paaiškinimą. Halas susidaro šviesai sąveikaujant su atmosferoje esančiais ledo kristalais. Aukštieji debesys, kuriuose matomas šis reiškinys, kartais pasirodo prieš lietų ar sniegą, todėl senasis pastebėjimas apie artėjančią oro permainą nėra visai atsitiktinis. Vis dėlto halas negarantuoja nei pūgos, nei gausaus snygio – tokių debesų gali būti ir be vėliau vietovę pasiekiančių kritulių.

Pirmasis sniegas turėjo dar daugiau emocinio svorio. Vieniems jis reikšdavo, kad dar galima tikėtis kelių šiltų dienų, kitiems – kad rudens darbų atidėti nebeverta. Pateiktoje apžvalgoje iškart ištirpstantis sniegas ant šlapios žemės siejamas su ilgesniu rudeniu, o išliekantis – su pastovesniu šalčiu.

Praktiškai svarbiausia stebėti pačią situaciją: ar sniegas tirpsta, ar takai tampa slidūs, ar vakare temperatūra krinta žemiau nulio. Tai padeda apsispręsti dėl rytojaus kelionės ar darbų kieme. Pirmoji balta veja dar nepasako, ar visa žiema bus snieguota, tačiau primena pasirūpinti batais, kiemo takais ir automobiliu.

Sena patarlė, kuri naudinga bet kokiu oru: „Roges ruošk vasarą“

„Roges ruošk vasarą, o ratus žiemą“ – patarlė, kurios prasmė išliko ir tada, kai daugelyje kiemų rogių nebeliko. Pasiruošimą verta pradėti dar turint laiko. Spalį tai gali reikšti labai paprastus darbus: sutvarkyti vietas, kur kaupiasi vanduo, surinkti nuo takų slidžius šlapius lapus, patikrinti langų sandarumą ir pasirūpinti šalčiui jautriais lauke laikomais augalais.

Jei gyvenate name, verta įvertinti šildymo įrangos būklę ir, kai reikia, suplanuoti specialistų patikrą. Sodyboje naudinga pasirūpinti lauko vandentiekio bei žarnų paruošimu šalčiui pagal jų įrengimo sąlygas. Buto gyventojui toks pasiruošimas gali būti kur kas kuklesnis – šiltesni drabužiai, tinkama avalynė ir sutvarkytas balkonas. Čia tinka ir kita sena patarlė: „Atsarga gėdos nedaro.“

O ką šiuo metu galima pasakyti apie orus Lietuvoje? Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos spalio 9 dieną atnaujintoje ilgalaikėje prognozėje nurodyta, kad spalio antroji pusė numatoma maždaug 1,5 laipsnio šiltesnė už standartinę klimato normą, kritulių kiekis – iki 10 procentų mažesnis. Visam spaliui prognozuota iki 2 laipsnių aukštesnė vidutinė temperatūra ir normai artimas kritulių kiekis. Ši prognozė skirta spaliui, todėl jos skaičių negalima perkelti lapkričiui.

Pateiktame užsienio straipsnyje minimas šiltesnis lapkritis, tačiau neįvardyta konkreti meteorologijos tarnyba ir prognozės teritorija. Dėl to teigti, kad būtent Lietuvoje lapkritis bus pora laipsnių šiltesnis, nėra pagrindo. Artimiausiems darbams ir kelionėms verta sekti atnaujinamas vietines prognozes.

Senųjų rudenių prisiminimai vis tiek turi savo vietą. Galbūt išgirdę gerves prisiminsite senelio kiemą, o pamatę šermukšnį – pokalbį prie virtuvės lango. Spalio 18-ąją galite trumpam sustoti ir pažiūrėti, kaip keičiasi jūsų aplinka. Tik malkų, žieminių batų ar paskutinių darbų sode geriau neatidėti laukiant, kol visi gamtos ženklai sutars tarpusavyje.