Šie trys daiktai namuose esą prišaukia ginčus ir pinigų trūkumą: ką pataria išnešti liaudies tikėjimai

Įskilęs puodelis, metų metus remonto laukiantis prietaisas ir dovana, į kurią pažvelgus sugenda nuotaika. Liaudies tikėjimuose tokie daiktai siejami su prarasta namų darna, sąstingiu ir net finansiniais sunkumais. Nors jie nenulemia nei šeimos santykių, nei piniginės storio, šiuose senuose patarimuose galima rasti ir praktišką mintį: namuose verta pasilikti tai, kas saugu, reikalinga ir malonu patiems šeimininkams.

Prie daugelio daiktų taip priprantame, kad ilgainiui jų beveik nepastebime. Puodelį nuskilusiu kraštu vis pasukame kita puse, sulūžusią kėdę nustumiame į kampą, o nemalonius prisiminimus keliančią dovaną laikome lentynoje vien todėl, kad nepatogu jos atsisakyti. Kiekvienam daiktui randame paaiškinimą: dar pravers, kada nors sutaisysime, gal būtų gaila išmesti.

Liaudies tikėjimuose namų aplinka buvo glaudžiai siejama su šeimininkų gyvenimu. Tvarkingi, prižiūrimi daiktai simbolizavo gerovę, o sugadinti ar apleisti – jos nykimą. Šiandien tokius aiškinimus galima vertinti kaip tradiciją, tačiau namų peržiūra naudinga ir be tikėjimo blogais ženklais.

Įskilę indai – sutrikusios namų darnos simbolis

Pagal liaudies tikėjimus, įskilęs indas siejamas su pažeista šeimos santarve. Buvo manoma, kad pro plyšį tarsi „išteka“ gerovė, o nuskilę puodelių ir lėkščių kraštai simbolizuoja nesutarimus. Dėl to pažeistų indų patardavo nelaikyti ant kasdienio šeimos stalo.

Tokio puodelio nereikia laikyti būsimo konflikto pranašu. Tačiau prieš vėl pilant į jį arbatą verta įvertinti jo būklę. Nuskilęs kraštas gali sužeisti lūpas ar pirštus, o įtrūkusį paviršių sunkiau kruopščiai išvalyti. Jei indas pažeistas taip, kad jo nebegalima saugiai naudoti, vien sentimentai neturėtų tapti priežastimi iš jo valgyti ar gerti.

Atsisakyti kasdienio naudojimo nereiškia būtinai atsisakyti prisiminimo. Brangų, tačiau pažeistą indą galima pasilikti kaip dekoraciją, jeigu jis saugiai pastatytas ir nebekelia pavojaus. Svarbiausia aiškiai atskirti atminimo daiktą nuo tinkamo naudoti virtuvės reikmens.

Vienas sudužęs puodelis šeimos laimės nesugriauna. Daug prasmingiau pasirūpinti, kad virtuvėje liktų saugūs indai, nei nerimauti, ką galėtų reikšti atsitiktinė šukė.

Sugedę daiktai, kuriuos vis žadame pataisyti

Neveikiantis laikrodis, klibanti kėdė, sugedusi lempa ar spintoje užmirštas prietaisas liaudiškuose aiškinimuose siejami su sąstingiu. Esą daiktai, nebeatliekantys savo paskirties, trukdo judėti pirmyn ir namuose palaiko nebaigtų darbų nuotaiką.

Kasdienybėje problema paprastesnė: neapibrėžtam laikui palikti daiktai užima vietą, trukdo tvarkytis ir nuolat primena apie atidėtą sprendimą. Ypač tada, kai jų susikaupia tiek, kad sunku rasti tai, kuo iš tiesų naudojamės.

Vis dėlto nereikia kiekvieno gedimo laikyti priežastimi pirkti naują daiktą. Jei prietaisas reikalingas, o remontas prasmingas, jį verta sutaisyti. Naudingiausia nuspręsti konkrečiai: kas jį remontuos, kiek tai galėtų kainuoti ir kada tuo bus pasirūpinta. Taip pažadas „kada nors“ virsta veiksmu.

Jei daikto nebereikia, galima ieškoti žmogaus, kuriam jis praverstų remontui ar dalims, aiškiai nurodžius jo trūkumus. Nebetinkamą naudoti įrangą reikėtų perduoti atitinkamiems atliekų tvarkytojams. Nesaugus daiktas neturėtų tiesiog persikelti į kitus namus kaip tariamai naudinga dovana.

Atlaisvinta lentyna pinigų nepritrauks, tačiau padės aiškiau matyti, ką jau turite. Kartais būtent dėl netvarkos perkame antrą tokį pat daiktą, nes pirmojo nepavyksta rasti.

Dovanos ir suvenyrai, kurie sugrąžina nemalonius prisiminimus

Trečioji grupė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nepriekaištingai. Tai nesudaužyti, nesugedę ir galbūt net vertingi daiktai, kuriuos siejame su skaudžiais įvykiais, nutrūkusiais santykiais ar patirtu nusivylimu.

Šiuolaikinėse liaudies tikėjimų interpretacijose sakoma, kad tokie daiktai namuose išlaiko praeities nesantaiką. Tačiau nereikia tikėti neigiama energija, kad suprastume paprastą situaciją: dovana gali nuolat priminti žmogų ar įvykį, apie kurį nesinori galvoti.

Nėra pareigos tokį daiktą laikyti matomiausioje vietoje vien todėl, kad jis buvo padovanotas. Galima jį perkelti į dėžę, padovanoti kitam ar parduoti. Sprendimą verta priimti pagal savo santykį su daiktu, o ne pagal baimę pasirodyti nedėkingam.

Kita vertus, liūdesį keliantis prisiminimas ne visada reiškia, kad daikto reikia atsikratyti. Artimojo nuotrauka, paveldėtas papuošalas ar senas laiškas gali būti brangūs net tada, kai sukelia sudėtingų jausmų. Skubėti nereikia – galima kurį laiką nelaikyti jų prieš akis ir vėliau ramiai nuspręsti, kur norisi juos saugoti.

Kaip peržiūrėti namus neišmetant to, kas dar gali tarnauti?

Pradėti verta nuo vienos lentynos, spintelės ar stalčiaus. Kiekvieną daiktą galima įvertinti pagal kelis paprastus klausimus: ar jis saugus, ar juo naudojatės, ar ketinate jį taisyti ir ar norite jį turėti savo aplinkoje?

Toks požiūris padeda išvengti dviejų kraštutinumų – begalinio kaupimo ir skuboto išmetimo. Retai naudojamas daiktas nebūtinai nereikalingas, o senas nebūtinai prastas. Patikimai tarnaujantis baldas ar brangus šeimos prisiminimas netampa našta vien dėl savo amžiaus.

Tvarkymasis taip pat neturėtų virsti naujų pirkinių sąrašu. Atsisakius kelių nereikalingų dekoracijų, jų vietos nebūtina iškart užpildyti kitomis. Jeigu tikslas – daugiau erdvės ir mažiau išlaidų, tuščia lentynos dalis gali būti visai geras rezultatas.

Liaudies ženklai apie namų daiktus išlieka įdomia tradicijų dalimi, tačiau įskilimas lėkštėje nepaaiškina šeimos ginčų, o senas laikrodis nenulemia pajamų. Tvarkant namus naudingiausia vadovautis jų gyventojų poreikiais: palikti tai, kas tarnauja, pasirūpinti tuo, ką verta pataisyti, ir be kaltės jausmo atsisveikinti su tuo, ko laikyti nebenorite.