Slaugytoja po 15 metų ligoninėje išėjo į privatų sektorių: po pusmečio įvardijo skaudžiausią skirtumą

Penkiolika metų ji į darbą ateidavo dar prieš aušrą. Persirengdavo tame pačiame siaurame persirengimo kambaryje, užsirišdavo plaukus, kišenėse susidėdavo pirštines, rašiklius, pleistrus ir mažą užrašų knygelę. Tada prasidėdavo diena, kurioje niekada neužtekdavo nei rankų, nei laiko.

Palatose laukdavo žmonės po operacijų, vieniši senoliai, išsigandę artimieji, skubantys gydytojai ir skambučiai, į kuriuos reikėdavo atsakyti tuo pat metu, kai kažkam buvo leidžiami vaistai, keičiamas tvarstis ar tiesiog laikoma ranka.

Ji priprato pietauti stovėdama. Priprato neiti į tualetą kelias valandas. Priprato išgirsti priekaištą greičiau nei padėką. Ir ilgą laiką buvo įsitikinusi, kad taip tiesiog atrodo slaugytojos darbas.

Po penkiolikos metų ji parašė prašymą išeiti.

Ne todėl, kad nustojo mylėti žmones. Ne todėl, kad nebenorėjo slaugyti. Ji išėjo todėl, kad pajuto, jog dar šiek tiek – ir iš jos pačios nebeliks nieko, ką būtų galima duoti kitam.

Po pusmečio privačioje klinikoje ji įvardijo didžiausią skirtumą. Tai nebuvo atlyginimas, naujesnė įranga ar šviesesni koridoriai. Didžiausias skirtumas buvo kur kas paprastesnis ir skaudesnis: jai pagaliau buvo leista neskubėti nuo kenčiančio žmogaus.

Metai, kai visi buvo svarbesni už ją

Slaugytoja Rasa į ligoninę atėjo būdama dvidešimt ketverių. Ji dar tikėjo, kad gerą darbuotoją labiausiai išduoda jo ištvermė. Kuo daugiau pamainų pakeli, kuo rečiau skundiesi, kuo greičiau bėgi koridoriumi, tuo esi profesionalesnė.

Pirmaisiais metais ji grįždavo namo pavargusi, bet laiminga. Žinojo, kad kažkam padėjo atsisėsti po operacijos, kažką nuramino prieš tyrimą, kažkam paskambino artimiesiems, kai pats žmogus nebegalėjo. Jai atrodė, kad net maži darbai turi prasmę.

Vėliau maži darbai niekur nedingo, tik jų tapo per daug.

Vieną rytą ji prižiūrėdavo šešis sunkesnius pacientus, kitą – devynis. Vienam reikėjo vaistų, kitam keisti lašinę, trečiam padėti nueiti iki tualeto, ketvirtas pradėjo dusti, penktojo dukra prašė bent trumpai paaiškinti, kas vyksta. Tuo metu koridoriuje jau skambėjo kitas skambutis.

Sunkiausia būdavo ne fizinis nuovargis. Sunkiausia buvo matyti žmogų, kuris nori pasikalbėti, ir žinoti, kad negali pasilikti.

Kartą garbaus amžiaus vyras, gydomas po sudėtingos operacijos, paprašė jos prisėsti. Jis neklausė apie vaistus. Tik tyliai pasakė, kad žmonos nebėra, vaikai gyvena užsienyje, o jis bijo užmigti, nes nežino, ar pabus.

Rasa prisėdo, tačiau po kelių sekundžių koridoriuje suveikė iškvietimo signalas. Ji atsistojo ir pažadėjo sugrįžti.

Tą dieną nebegrįžo.

Vakare vyrą išvežė į intensyviosios terapijos skyrių. Rasa daugiau jo nebematė. Ilgus metus ją persekiojo ne klausimas, ar ji atliko visas procedūras. Jas atliko. Ji galvojo apie neįvykdytą pažadą prisėsti dar penkioms minutėms.

Slaugytojos darbas

Išėjo ne dėl pinigų

Sprendimas palikti ligoninę brendo lėtai. Nebuvo vienos didelės tragedijos ar konflikto, po kurio ji būtų trenkusi durimis. Buvo šimtai mažų akimirkų, kurios pamažu kaupėsi.

Pamaina, po kurios automobilyje verkė, nes negalėjo prisiminti kelio namo. Kalėdų rytas ligoninėje, kai telefonu melavo vaikams, kad viskas gerai. Paciento artimojo pyktis, nes jis dvidešimt minučių laukė atsakymo. Vadovės prašymas pavaduoti susirgusią kolegę, nors Rasa jau buvo dirbusi kelias ilgas pamainas iš eilės.

Ji suprato, kad ligoninėje visi nuolat prašo jos dar truputį pakentėti. Dar vieną mėnesį. Dar vieną pamainą. Dar vieną žmogų.

Tik niekas nepaklausė, kiek jos dar liko.

Kai pažįstama pasiūlė darbą privačioje klinikoje, Rasa ilgai dvejojo. Jai atrodė, kad išeidama išduos kolegas, kurios liks tame pačiame skyriuje. Ji jautė kaltę ir prieš pacientus. Visą profesinį gyvenimą ligoninė jai buvo vieta, kur vyksta tikrasis darbas, o privatus sektorius atrodė patogesnis, tačiau ne toks prasmingas.

Prašymą išeiti ji nešiojosi rankinėje beveik dvi savaites. Popierius susiglamžė, jo kampai apsitrynė. Galiausiai vieną rytą, po naktinės pamainos, ji padėjo lapą ant vadovės stalo.

Išėjusi į lauką Rasa pirmą kartą per daugelį metų nežinojo, ką jaučia. Palengvėjimą lydėjo gėda, baimė ir mintis, kad galbūt ji tiesiog nebuvo pakankamai stipri.

Pirmą savaitę ji vis dar bėgo

Privačioje klinikoje pirmąją dieną Rasa automatiškai skubėjo. Greitai pildė dokumentus, trumpino pokalbius, kelis kartus atsiprašė, kad užtruko ilgiau nei penkias minutes.

Kai vyresnė pacientė pradėjo pasakoti, kad bijo procedūros, Rasa iš įpročio žvilgtelėjo į laikrodį. Kabineto durys tuomet prasivėrė ir ji laukė, kad kolegė primins apie kitą pacientą.

Tačiau kolegė tik paklausė, ar reikia pagalbos.

Rasa atsakė, kad užtruko.

„Užtrukai, nes žmogui tavęs reikėjo“, – ramiai pasakė ši.

Tas sakinys ją sukrėtė labiau nei ji norėjo parodyti.

Pirmą mėnesį Rasa vis dar atsinešdavo maistą, kurį buvo galima suvalgyti per kelias minutes. Ji nebuvo įpratusi prie tikros pietų pertraukos. Kai pirmą kartą ramiai atsisėdo, išsitraukė šiltą maistą ir suprato, kad niekas jos nešaukia, apėmė keistas nerimas. Atrodė, kad ji daro kažką neleistino.

Ji vis dar klausydavosi koridoriaus garsų, net kai nereikėjo. Vis dar pabusdavo naktį manydama, kad kažkam nesuleido vaistų. Vis dar kelis kartus tikrindavo atliktus įrašus, nors darbo tempas leido viską padaryti ramiai.

Tik po kelių mėnesių kūnas pradėjo suprasti, kad nuolatinis skubėjimas baigėsi.

Didžiausias skirtumas nebuvo atlyginimas

Po pusmečio jos buvusi kolegė paklausė, kuo privatus darbas skiriasi labiausiai. Tikėjosi išgirsti apie algą, patogesnį grafiką ar modernesnes patalpas.

Rasa ilgai tylėjo.

„Čia galiu užbaigti pokalbį“, – galiausiai atsakė ji.

Ne nutraukti žmogų sakinio viduryje, nes koridoriuje jau laukia kitas. Ne pažadėti sugrįžti žinant, kad greičiausiai nepavyks. Ne jausti, kad kiekviena papildoma minutė prie paciento yra klaida, už kurią vėliau teks atsiskaityti.

Privati klinika nebuvo tobula. Ir ten buvo reikalavimų, nepatenkintų pacientų, įtemptų dienų ir nuovargio. Tačiau vienam žmogui būdavo skiriama daugiau laiko, darbuotojų pakako, o prašymas padėti nebuvo laikomas silpnumu.

Rasa pirmą kartą suprato, kiek daug metų dirbo ne blogai, o neįmanomomis sąlygomis.

Ji nebuvo per lėta. Darbo buvo per daug.

Ji nebuvo per jautri. Tiesiog per ilgai matė skausmą neturėdama laiko jo priimti.

Ji nebuvo silpna, kai išėjo. Silpna buvo sistema, kuri laikėsi tik todėl, kad tokie žmonės kaip ji nuolat atiduodavo daugiau, nei turėjo.

Žmogaus negalima slaugyti nepaliekant vietos žmogiškumui

Po pusmečio Rasa pastebėjo, kad pasikeitė ne tik jos darbas. Ji vėl pradėjo kalbėtis su šeima nežiūrėdama į telefoną. Grįžusi namo turėjo jėgų paklausti vaikų, kaip jiems sekėsi, ir išklausyti atsakymą. Savaitgaliais nebegulėdavo visą dieną bandydama atsigauti prieš kitą pamainą.

Kartą klinikoje ji sutiko moterį, labai priminusią tą prieš daugelį metų paliktą vienišą pacientą. Ši taip pat bijojo. Taip pat norėjo, kad kas nors pabūtų šalia.

Rasa atsisėdo.

Šį kartą niekur nebėgo.

Ji laikė moters ranką, kol kvėpavimas tapo ramesnis. Pokalbis truko gal septynias minutes. Ne valandą, ne pusdienį – tik septynias minutes, kurių ankstesniame darbe beveik niekada neturėjo.

Išėjusi iš kabineto ji trumpam sustojo koridoriuje. Tos kelios minutės jai priminė, kodėl kadaise pasirinko slaugytojos profesiją.

Žmonės dažnai kalba apie sveikatos apsaugą skaičiais: kiek trūksta darbuotojų, kiek kainuoja gydymas, kiek pacientų priimta. Tačiau už kiekvieno skaičiaus yra žmogus, kuris bijo, ir kitas žmogus, kuris bando jam padėti. Kai pastarajam nepaliekama nė minutės atsikvėpti, sistema praranda ne tik darbuotoją. Ji praranda tai, dėl ko gydymas apskritai tampa žmogiškas.

Rasa neišėjo todėl, kad jai nerūpėjo. Ji išėjo todėl, kad rūpėjo per daug, o galimybės rūpintis liko per mažai.

Didžiausias skirtumas tarp dviejų darboviečių jai pasirodė ne pinigai ir ne gražesnės sienos. Skirtumas buvo laikas. Kelios minutės, per kurias galima pažvelgti žmogui į akis, išklausyti jo baimę ir neišeiti dar nebaigus sakinio.

Kartais būtent tos minutės gydo ne mažiau nei vaistai.