Sovietiniai emaliuoti puodeliai dingo iš daugelio namų: kolekcionieriai jų ieško dėl vienos detalės

Ilgai toks puodelis atrodydavo tik senas virtuvės rakandas: baltas, mėlynu krašteliu, kiek nuskeltu emaliu ir su rankenėle, kuri jau seniai nebeatrodo patogi. Jis stovėdavo sodybos spintelėje, garaže prie arbatos pakelio arba dėžėje su daiktais „kada nors pravers“. Daug kas tokius puodelius išnešė į sandėliukus, atidavė, o kartais ir išmetė kartu su kitais sovietmečio likučiais.

Tačiau dabar į kai kuriuos jų žmonės pasižiūri kitaip. Kolekcionieriui svarbiausia gali būti ne pats gėlėtas piešinys ar nostalgiška spalva, o mažytis ženklas puodelio apačioje. Būtent ta dažnai nutrinta detalė gali papasakoti, kur ir kada indas pagamintas, o tarp vienodų virtuvės puodelių išskirti tokį, kurio ieškoma ilgiau.

Čia ir prasideda keistas momentas: daiktas, iš kurio senelis gerdavo arbatą sode, staiga tampa nebe vien paprastu puodeliu. Vis dėlto prieš skubant dėti jį į skelbimą ar laikyti seife, verta suprasti, ko iš tiesų ieško senų daiktų mėgėjai.

Maža žymė dugne pasako daugiau nei ryškus raštas

Emaliuoti puodeliai sovietmečiu buvo kasdieniai: juose virė pieną, nešėsi arbatą į darbą, naudojo vasarnamiuose ir bendrose virtuvėse. Dėl to dauguma jų buvo gaminami masiškai, be minties, kad po kelių dešimtmečių kas nors juos apžiūrinės kaip kolekcijos eksponatus. Vien spalva ar įprastas gėlių motyvas dar nereiškia, kad puodelis retas.

Kolekcionieriai dažnai pirmiausia apverčia indą. Apačioje gali būti gamintojo spaudas, ženklas, raidės, skaičiai ar kita žyma, padedanti nustatyti gamyklą, gamybos laikotarpį arba konkrečią seriją. Tokia detalė svarbi todėl, kad iš pirmo žvilgsnio panašūs puodeliai galėjo būti pagaminti skirtingose vietose ir skirtingu metu.

Ženklas neretai būna prastai matomas: jį dengia apnašos, jis nutrintas nuo daugybės metų ant stalo ar lentynos, kartais užteptas dažais. Todėl žmogus, radęs seną puodelį, gali net neįtarti, kad turi ką apžiūrėti. Švelniai nuvalyti dugną ir nufotografuoti žymę dažnai naudingiau nei ilgai spėlioti pagal puodelio spalvą.

Kodėl vieni puodeliai keliauja į dėžę, o kiti – į kolekciją

Vertę lemia ne viena aplinkybė. Svarbi gali būti mažiau paplitusi gamykla, trumpiau gaminta serija, neįprasta forma, išlikęs dangtelis ar originalus komplektas. Tačiau lygiai taip pat svarbi būklė: emalis turi savo ribas, o dideli nuskilimai, rūdys prie kraštų ir įtrūkimai dažnam pirkėjui bus ne romantiškas senumo ženklas, bet aiškus trūkumas.

Čia lengva apsigauti. Senas daiktas nebūtinai yra retas, o retas nebūtinai brangus kiekvienam. Kolekcionavimas remiasi susidomėjimu konkrečia tema: vienas žmogus renka tam tikro laikotarpio virtuvės indus, kitas – konkrečios gamyklos ženklus, trečias ieško daiktų, susijusių su vaikystės namais ar vasaromis pas senelius.

Emaliuotas puodelis turi dar vieną pranašumą – jis labai greitai sužadina prisiminimą. Užtenka pamatyti raudoną taškelį, žalią lapelį ar tamsų apvadą, ir prieš akis atsiranda kaimo virtuvė, dujinė viryklė, saldi arbata bei metalinis šaukštelis, barškantis į kraštą. Kolekcionieriui tai gali būti ne mažiau svarbu už techninį spaudą, nors būtent žymė padeda atskirti sentimentą nuo konkretaus daikto istorijos.

Sovietiniai emaliuoti puodeliai dingo iš daugelio namų: kolekcionieriai jų ieško dėl vienos detalėsNuotrauka: Pexels / Julia Filirovska

Vienam tai senienos, kitam – namų tvarkymo galvosūkis

Dažniausiai šie puodeliai randami ne pas kolekcionierius, o per namų tvarkymą. Vaikai ar anūkai tuština tėvų spinteles ir nori greitai atsikratyti tuo, kas atrodo sena, nepatogu ir nebesuderinama su dabartine virtuve. Tuomet dėžė su emaliuotais indais atrodo kaip paprasčiausias nereikalingas palikimas.

Vyresniam žmogui toks sprendimas gali būti jautresnis. Jis gal ir nesidomi kolekcijomis, tačiau puodelį prisimena kaip patikimą daiktą, kuris tarnavo ilgai ir nereikalavo ypatingos priežiūros. Tėvams su mažais vaikais seni indai kartais atrodo visai nepraktiški dėl nuskilusio emalio, o sodybos šeimininkui jie gali likti kaip patogūs puodeliai darbams kieme.

Kita pusė irgi suprantama: ne kiekvieną seną daiktą verta saugoti vien dėl amžiaus. Spintelės nėra beribės, o emocinis ryšys su daiktais kartais užgožia paprastą klausimą, ar jie iš tiesų reikalingi. Geriausias kompromisas – neskubėti išmesti visos krūvos per vieną vakarą ir bent trumpam atidėti tuos indus, kurių dugne matyti neįprastos žymės arba kurie yra gerai išsilaikę.

Prieš atiduodant ar naudojant – keli ramūs žingsniai

Pirmiausia puodelį verta apžiūrėti dienos šviesoje. Įvertinkite emalio būklę, kraštą, rankenėlę ir dugną. Jei indas turi ryškų gamintojo ženklą, neįprastą dekorą ar yra išlikęs kartu su kitais tos pačios serijos puodeliais, nufotografuokite jį iš kelių pusių – tai padės vėliau aiškiau suprasti, ką turite.

Nereikėtų agresyviai šveisti nutrinto spaudo, bandyti atnaujinti emalio ar uždažyti nuskilimų vien tam, kad puodelis atrodytų gražiau. Tokie „pagražinimai“ gali paslėpti būtent tas savybes, kurias vertina senų daiktų mėgėjai. Senas indas nebūtinai turi atrodyti naujas; daug svarbiau, kad jo būklė būtų parodyta sąžiningai.

Jeigu puodelį ketinate toliau naudoti, verta įsitikinti, ar emalis nėra stipriai pažeistas, ypač vidinėje pusėje ir prie geriamojo krašto. Jei kyla abejonių, saugiau palikti jį pieštukams, gėlėms ar tiesiog kaip dekoratyvų prisiminimą. O jei nusprendėte atiduoti ar parduoti, aiški nuotrauka su dugno ženklu pasakys daugiau nei miglotas apibūdinimas „senovinis puodelis“.

Tokie puodeliai primena paprastą dalyką: kartais daikto istorija slepiasi ne ten, kur pirmiausia žiūrime. Ne gėlėtas šonas, ne apdaužyta rankenėlė, o mažas spaudas apačioje gali sustabdyti ranką virš išmetamų daiktų dėžės – ir leisti senam virtuvės rakandui dar kartą būti pastebėtam.