Šunys prekybos centruose ir parduotuvėse. Lietuviai dalijasi į dvi stovyklas

Prie parduotuvės durų žmogus sustoja su pavadėliu rankoje ir akimis perbėga užrašus ant stiklo. Šuo ramiai vizgina uodegą, nes jam tai dar vienas pasivaikščiojimo sustojimas, o šeimininkui – staiga iškilęs klausimas: palikti keturkojį vieną lauke ar bandyti užeiti kelioms minutėms? Už nugaros jau girdėti atsidūstantys žmonės: vieni šypsosi, kiti susiraukia taip, tarsi prie kasų būtų atvestas ne mažas šuo, o visas zoologijos sodas.

Diskusija apie šunis prekybos centruose ir parduotuvėse Lietuvoje greitai perauga paprastą klausimą „galima ar negalima“. Vieniems tvarkingas, ramus augintinis ant rankų ar vežimėlyje atrodo visiškai nekaltai, ypač kai žmogus užsuka tik duonos ir pieno. Kitiems maisto parduotuvė yra vieta, kur neturėtų būti nei kailio, nei lojimo, nei nepažįstamo gyvūno prie vaikų ar pirkinių.

Abi stovyklos turi argumentų, tik dažnai kalba ne vien apie šunis. Iš tiesų kalbama apie ribas, pagarbą bendroje erdvėje ir apie tą nemalonų jausmą, kai vieno žmogaus patogumas netikėtai tampa kito žmogaus problema.

Vienam – šeimos narys, kitam – neplanuotas nepatogumas

Šuns šeimininkas dažnai mato labai konkrečią situaciją: po darbo reikia nupirkti kelis produktus, lauke šlapia, vėjuota ar karšta, o augintinio prie įėjimo palikti nesinori. Ypač jei šuo mažas, ramus ir pripratusi visur būti kartu. Žmogui atrodo, kad jis niekam netrukdo, todėl draudimas ar piktas žvilgsnis pasijunta lyg priekaištas ne už elgesį, o už patį augintinį.

Tačiau kitam pirkėjui ta pati scena gali atrodyti visai kitaip. Vieni bijo šunų, nors garsiai apie tai nekalba. Kiti augina mažus vaikus, turi alergijų, nenori, kad gyvūnas priartėtų prie jų krepšio ar striukės, o kai kurie tiesiog tikisi, kad vieta, kur perkamas maistas, bus be gyvūnų.

Dažniausiai konfliktą sukelia ne pats keturkojis, o netikėtumas. Jei žmogus nežino, ko tikėtis, net ir draugiškas šuo gali sukelti įtampą: vienas nori jį paglostyti, kitas atsitraukia, trečias bando praeiti su vežimėliu, o šeimininkas ima teisintis už situaciją, kurios gal nė nesitikėjo. Taip prie lentynos su vaisiais atsiranda mažytė visuomenės diskusija – tik be mikrofonų ir mandagių įžangų.

Parduotuvės durys nėra vien formalumas

Skirtingos prekybos vietos gali turėti skirtingą tvarką, todėl vienur šuo gali būti priimtas ramiai, o kitur jo paprašoma nevesti į vidų. Mažoje ne maisto prekių parduotuvėje augintinis dažnam neatrodo didelė problema, tačiau maisto prekybos vietose žmonių jautrumas suprantamai didesnis. Šeimininkui nepakanka prisiminti, kad vakar kitoje vietoje niekas neprieštaravo – taisyklės prie konkrečių durų gali būti kitokios.

Čia nemažai tenka ir darbuotojams. Kasos darbuotojas ar salės darbuotoja retai nori tapti ginčo arbitru tarp pirkėjo su šunimi ir pirkėjo, kuris dėl to piktinasi. Vis dėlto jie turi laikytis konkrečios vietos tvarkos, rūpintis klientų saugumu ir reaguoti, jei gyvūnas neramus, loja ar mėgina prieiti prie maisto.

Verslui tai taip pat nėra vien klausimas, ar ant durų pakabinti lipduką. Neaiškios taisyklės palieka darbuotojus vienus su nemaloniomis situacijomis, o klientus verčia spėlioti. Aiškiai nurodyta tvarka, suprantama ir šunų šeimininkams, ir jų nenorintiems sutikti pirkėjams, dažnai padaro daugiau nei dešimt piktų komentarų internete.

Šunys prekybos centruose ir parduotuvėse. Lietuviai dalijasi į dvi stovyklasNuotrauka: Pixabay / ZigmarsBerzins

Mažas šuo ne visada reiškia mažą problemą

Ginčuose neretai pasigirsta argumentas, kad šuo mažas, švarus ir laikomas ant rankų. Tai iš tiesų keičia situaciją, tačiau ne viską. Net pats ramiausias augintinis gali išsigąsti staigaus garso, paspirtuko, vaiko rankos ar kito šuns kvapo ant praeivio drabužių.

Šeimoms su vaikais toks susidūrimas kartais būna visai paprastas: vaikas smalsiai tiesia ranką, tėvai skuba jį sulaikyti, šuns šeimininkas įsitempia, o eilė už jų laukia. Senjorui šalia kojų netikėtai pasisukęs pavadėlis gali būti kliūtis, kurios jaunesnis žmogus nė nepastebėtų. O žmogui, kuris šunų bijo po ankstesnės nemalonios patirties, vien frazė „jis tikrai nekanda“ retai suteikia ramybės.

Kita vertus, būtų neteisinga visus šunų šeimininkus laikyti neatsakingais. Dalis jų puikiai supranta, kad ne kiekvienas nori bendrauti su augintiniu, todėl renkasi gyvūnui tinkamas vietas, neleidžia jo prie prekių ir neveda į žmonių pilną parduotuvę, jei šuo pavargęs ar neramus. Būtent toks elgesys ir mažina įtampą: ne reikalavimas visiems mylėti šunį, o gebėjimas laiku pastebėti, kada bendroje erdvėje jam ne vieta.

Pagarba prasideda dar prieš įeinant

Paprastiausias sprendimas šeimininkui – prieš įeinant pasižiūrėti, kokia tvarka galioja konkrečioje vietoje, o kilus abejonei paklausti darbuotojo. Jei šuns negalima vestis, verta turėti planą B: apsipirkti prieš ar po pasivaikščiojimo, eiti dviese arba rinktis vietą, kur augintiniai priimami. Palikti šunį pririštą prie įėjimo taip pat ne visada gera išeitis – gyvūnas gali išsigąsti, trukdyti praeiviams ar tapti pernelyg lengvu taikiniu svetimam dėmesiui.

Jeigu augintinis įleidžiamas, svarbiausia ne demonstruoti, koks jis draugiškas, o prisiimti už jį visą atsakomybę. Trumpas pavadėlis, atstumas nuo kitų žmonių, jokio kontakto su prekėmis ir ramus išėjimas, jei šuo pasijunta nejaukiai, yra geriausia vizitinė kortelė. Šuo neprivalo sveikintis su kiekvienu, o aplinkiniai neprivalo jo glostyti ar šypsotis.

Ir pirkėjams, kuriems gyvūnai parduotuvėje nepriimtini, ne visada reikia pradėti nuo konflikto. Jei pažeidžiama vietos tvarka ar situacija kelia realų nepatogumą, protingiau kreiptis į darbuotoją, o ne aiškintis su žmogumi tarp lentynų. Kartais vienas ramus sakinys padeda daugiau nei viešas susirėmimas, kurio pabaigoje blogai jaučiasi visi – net šuo, nes jis, kaip įprasta, nė nenutuokia, dėl ko čia tiek emocijų.

Šunys parduotuvėse turbūt dar ilgai dalys žmones į dvi stovyklas, nes vieniems jie yra kasdienybės dalis, o kitiems – riba, kurios bendroje erdvėje nesinori peržengti. Tačiau geriausia taisyklė čia labai žmogiška: teisė būti kartu su savo augintiniu baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus saugumas, ramybė ir aiškios vietos taisyklės. Kai tai supranta abi pusės, prie parduotuvės durų lieka mažiau pykčio – ir daugiau paprasto mandagumo.