Ne kiekvienas medis prie namo yra vienodai saugus. Per audrą žaibas dažniausiai renkasi ne „mėgstamą“ rūšį, o aukščiausią ir labiausiai iš aplinkos išsiskiriantį objektą. Todėl prie pat pastato atsargiai verta vertinti tris medžius: ąžuolą, tuopą ir pušį. Problema ne jų „blogoje energijoje“, o tame, kaip jie auga.
Ąžuolas prie namo atrodo solidžiai, bet audros metu tampa pirmu taikiniu
Ąžuolas dažnai sodinamas kaip ilgaamžiškumo ir tvirtumo simbolis. Tačiau būtent ši savybė šalia namo gali tapti problema: medis ilgainiui išauga aukštas, masyvus, su plačia laja. Jei jis stovi atviroje vietoje arba yra aukščiausias objektas kieme, audros metu jo rizika gerokai padidėja.
Dar viena detalė – ąžuolas dažnai turi didelę šakų masę. Net jei žaibo smūgis nesukelia gaisro ar akivaizdaus kamieno skilimo, pažeistas medis gali pradėti džiūti, mesti stambias šakas arba tapti nestabilus. Prie pat namo tai reiškia ne tik išdaužytą stogą ar lietvamzdį, bet ir realų pavojų žmonėms.
Svarbiausia taisyklė paprasta: ąžuolas neturėtų būti sodinamas taip arti pastato, kad suaugęs medis savo laja ar kritimo zona siektų namą.
Tuopa auga greitai, bet būtent dėl to kelia daugiausia netikėtumų
Tuopa vilioja tuo, kad greitai sukuria aukščio įspūdį. Ji per gana trumpą laiką gali tapti dominuojančiu kiemo medžiu, tačiau tai ir yra silpnoji vieta. Aukštas, į dangų kylantis medis atviroje erdvėje audros metu tampa natūraliu žaibo taikiniu.
Prie namo tuopa nepatogi ir dėl kitų priežasčių. Ji greitai auga, jos šakos gali būti trapios, o stipresnis vėjas ar žaibo pažeidimas gali baigtis nulūžusiomis viršūnėmis. Tokie medžiai gražiai atrodo tik tol, kol neprasideda pirmos rimtesnės problemos: pavėsis, šaknys, šakų kritimas ir nuolatinis nerimas per audrą.
Jei sklypas mažas, tuopa prie namo dažniausiai yra prastas pasirinkimas. Ji labiau tinka didesnei erdvei, kur medis gali augti toliau nuo pastatų, elektros laidų ir vietų, kur dažnai vaikšto žmonės.
Pušis pavojinga tada, kai viena iškyla virš viso kiemo
Pušis dažnai atrodo saugesnė už lapuočius: kamienas tiesus, laja aukštai, medis neužstoja tiek daug šviesos. Tačiau audros logika kitokia. Jei pušis yra aukšta, vieniša ir stovi arti namo, ji gali tapti tuo objektu, į kurį žaibas pataiko pirmiausia.
Ypač rizikinga, kai pušis paliekama kaip vienintelis aukštas medis kieme arba sodinama ant kalvelės, šalia namo kampo, terasos ar įvažiavimo. Tokiu atveju pavojų kelia ne tik pats žaibo smūgis. Pažeista pušis gali skilti, prarasti viršūnę arba vėliau pradėti džiūti, o tai šalia namo visada reiškia papildomas išlaidas ir riziką.
Pušis nėra „blogas“ medis. Bloga yra jos vieta, kai ji pasodinama per arti pastato ir paliekama tapti aukščiausiu kiemo tašku.
Medžio rūšis svarbi, bet vieta svarbesnė
Didžiausia klaida – galvoti, kad užtenka vengti kelių konkrečių medžių. Iš tiesų žaibas gali trenkti į bet kokį aukštą medį, jei jis išsiskiria iš aplinkos. Todėl planuojant sklypą reikia žiūrėti ne tik į rūšį, bet ir į tai, koks medis bus po 20 ar 30 metų.
Prie namo saugiau rinktis ne milžiniškus, greitai į viršų šaunančius medžius, o tokius, kurių aukštis, laja ir šaknys atitinka sklypo dydį. O jei ąžuolas, tuopa ar pušis jau auga visai šalia pastato, verta stebėti jų būklę po audrų: ar neatsirado įtrūkimų, nudžiūvusių šakų, žievės pažeidimų, pakitusio pasvirimo.
Per audrą svarbiausia ne stovėti prie lango ir stebėti, „kur trenks“, o laikytis atstumo nuo aukštų medžių. Kieme jie gali būti gražiausia vietos dalis, bet per žaibavimą medis prie pat namo tampa ne dekoracija, o rizikos tašku.
