Daugybėje namų tai vis dar nerašyta taisyklė: jei ateina svečias – stalas turi lūžti. Ne nuo pokalbių, o nuo maisto. Tačiau vis daugiau žmonių tyliai pripažįsta – ši tradicija vargina, sekina ir paverčia šeimininką virtuvės darbuotoju be darbo valandų ribų.
Vaikystėje viskas atrodė savaime suprantama. Mano mama per kiekvieną šventę dengdavo stalą taip, tarsi ruošėsi maitinti ne šeimą, o ištisą pulką. Kad niekas neišeitų alkanas, kad niekam nepritrūktų, kad likučius dar tris dienas reikėtų „pabaigti“. Kitaip – ne šventė.
Kai pradėjau gyventi savarankiškai, šis modelis persikėlė kartu su manimi. Kiekvienas, įžengęs pro duris, turėjo būti pamaitintas. Atsisakai? Vadinasi, dar nepakankamai įkalbėtas. Net trumpas vizitas be arbatos ir sausainių atrodė beveik kaip etiketo pažeidimas. O šventės virsdavo logistiniu projektu: kelios salotos, užkandžiai, karšti patiekalai, desertai. „Kuklus stalas“, kuris realybėje reiškė valandas prie viryklės ir dienas nuovargio.
Kurį laiką net nesupratau, kodėl tai taip erzina. Juk gaminu, vaišinu, darau „kaip reikia“. Bet viduje kaupėsi kažkas kita – nuolatinė įtampa, kad privalau.
Dosnių namų iliuzija
Pirmaisiais savarankiško gyvenimo metais mano namai tapo vieta, kur draugai galėjo užsukti pavalgyti. Atrodė natūralu: dubenėlis sriubos man kainuoja nedaug, žmogus sotus, visi laimingi.
Ir vis dėlto ilgainiui ši „dosnumo rutina“ pradėjo kainuoti brangiau nei produktai. Sriuba, kuri turėjo užtekti kelioms dienoms, dingdavo per vakarą. Vėl parduotuvė, vėl viryklė, vėl tas pats ciklas. Galiausiai supratau nemalonią tiesą – man ne gaila maisto, man gaila savęs.
Šventinis stalas, kuris nebedžiugina
Šventės, kurios turėjo būti džiaugsmas, virto išsekimo maratonu. Pirkinių krepšiai, valandos virtuvėje, paskubomis suvalgytas kąsnis stovint. Tada – pavargęs kritimas į kampą, iš kurio netrukus pažadina indų kalnas.
Kavinė uždaryta. Virėjas – perdegęs.
Sprendimas atėjo ne iš karto. Kurį laiką tiesiog nustojau kviesti žmones į namus. Susitikimai persikėlė į kavines, restoranus, pasivaikščiojimus. Tačiau po kelerių metų supratau – problema ne svečiai. Problema – įsitikinimas, kad privalau juos maitinti.
Tuščias stalas kaip nauja norma
Paaiškėjo, kad viskas paprasčiau, nei atrodė. Vietoje streso – aiškios ribos. Vietoje „ką padėti ant stalo?“ – „kaip norime praleisti laiką?“.
- „Jei norite arbatos, atsineškite sausainių.“
- „Neturiu paruošto maisto, galime užsisakyti.“
- „Kiekvienas atsineškite po kažką.“
Ir pasaulis nesugriuvo.
Draugai neįsižeidė. Priešingai – atmosfera tapo lengvesnė. Susitikimai pagaliau pradėjo reikšti bendravimą, o ne tylų valgymą. Niekas nebesėdėjo su kaltės jausmu, kad „šeimininkė tiek ruošė“. Niekas nebesijautė skolingas.
Svarbiausia – dingo vidinis spaudimas. Gaminti liko malonumas, o ne pareiga. Tuščias stalas nebėra nesėkmė. Tai ženklas, kad namuose renkasi ne valgyti, o būti kartu.
