Tomas tą rytą į Trakus išvažiavo turėdamas labai aiškų planą: ramiai pasivaikščioti, pasigrožėti ežerais ir, žinoma, suvalgyti bent vieną kibiną. Oras buvo puikus, nuotaika dar geresnė, o kelias atrodė toks ramus, kad niekas nežadėjo jokių netikėtumų.
Tačiau vos priartėjęs prie Trakų, Tomas pateko į situaciją, kurios dar ilgai nepamirš.
Iš pradžių viskas atrodė įprastai. Automobiliai judėjo tvarkingai, niekas neskubėjo, niekas nesignalizavo. Bet staiga priekyje važiuojantis automobilis ėmė lėtėti, tada sustojo. Tomas taip pat spustelėjo stabdį.
„Avarija?“ — pagalvojo jis.
Tačiau po kelių sekundžių paaiškėjo, kad eismą sustabdė visai ne avarija, ne kelio darbai ir net ne policijos patikrinimas.
Per kelią išdidžiai žygiavo antis.
Ir ne viena.
Paskui ją, kaip maža pūkuota delegacija, krypavo būrelis ančiukų.
Antis ėjo pirmoji — lėtai, ramiai ir su tokiu pasitikėjimu, tarsi kelias būtų nutiestas specialiai jai. Mažieji ančiukai sekė iš paskos, kartais sustodami, pasitaisydami kryptį ir, regis, visiškai nesuprasdami, kodėl aplink juos sustojo tiek daug didelių blizgančių „metalinių žvėrių“.
Tomas nusijuokė ir išjungė pavarą.
„Na ką, ponia, pirmumas jūsų“, — šyptelėjo jis.
Netrukus už Tomo pradėjo rikiuotis kiti automobiliai. Susidarė spūstis. Vienas vairuotojas iš pradžių nekantriai kilstelėjo rankas, bet pamatęs tikruosius kaltininkus tik nusišypsojo. Kitas keleivis išsitraukė telefoną ir pradėjo filmuoti. Kažkas iš galo net bandė pyptelėti, bet labai greitai suprato, kad prieš antį tokie argumentai neveikia.
Antis į signalus nereagavo.
Ji neskubėjo.
Ji, galima sakyti, mėgavosi akimirka.
Atrodė, kad visa kelių infrastruktūra tą rytą priklausė jai ir jos mažiesiems. Pirmiausia ji sustojo viduryje kelio, apsidairė į kairę, tada į dešinę, lyg vertintų eismo sąlygas. Tuomet vienas ančiukas nusprendė, kad būtent dabar yra tinkamas metas pasukti atgal. Motina antis akimirksniu sustabdė visą koloną ir palaukė, kol mažylis apsigalvos.
Automobilių eilė tuo metu ilgėjo.
Tačiau keisčiausia buvo tai, kad niekas rimtai nepyko. Žmonės šypsojosi, mojavo vieni kitiems, filmavo ir kantriai laukė. Net Tomas, kuris prieš kelias minutes mintyse jau valgė kibiną, suprato, kad ši kelionė į Trakus ką tik gavo daug geresnę istoriją nei planuota.
Galiausiai antis su savo mažaisiais pasiekė kitą kelio pusę. Ji dar kartą atsisuko, tarsi patikrintų, ar visi jos vaikai vietoje, ir ramiai nužingsniavo žolės link.
Eismas pajudėjo.
Tomas švelniai paspaudė akceleratorių ir nusišypsojo.
Į Trakus jis atvyko keliomis minutėmis vėliau, bet visai dėl to nesigailėjo. Nes ne kasdien kelionę sustabdo antis, kuri elgiasi taip, lyg būtų kelių policijos viršininkė.
O Tomas vėliau juokavo, kad tą dieną Trakų kelyje galiojo viena paprasta taisyklė: jeigu per perėją eina mama antis su ančiukais, skuba tik tie, kurie neturi širdies.
