Vilkai į žmonių baimės kvapą reaguoja panašiai kaip šunys

Žmogaus baimę gyvūnui gali išduoti ne tik balsas ar judesiai. Su emocine būsena susiję kūno kvapai taip pat gali pakeisti jo elgesį. Austrijoje atliktame tyrime nustatyta, kad prie žmonių nuo mažens pratinti vilkai į baimės metu surinktus žmogaus kvapo mėginius reagavo panašiai kaip tokiomis pat sąlygomis auginti šunys.

Tai leidžia kelti prielaidą, kad jautrumas tokiems signalams galėjo atsirasti dar prieš šunų prijaukinimą. Vis dėlto mokslininkai netyrė laisvėje gyvenančių vilkų, todėl rezultatų negalima tiesiogiai pritaikyti susitikimams su šiais gyvūnais miške. Darbas paskelbtas žurnale „Animal Cognition“.

Kvapo mėginiai surinkti žiūrint gamtos vaizdus ir siaubo filmus

Eksperimentui dešimt moterų pateikė kvapo mėginius skirtingomis aplinkybėmis. Vienu atveju jos žiūrėjo neutralius gamtos vaizdus, kitu – bauginančias siaubo filmų scenas. Taip tyrėjai pasiruošė palyginti gyvūnų reakcijas į mėginius, surinktus ramybės ir baimės sąlygomis.

Bandymuose dalyvavo 11 šunų ir aštuoni vilkai. Visi jie buvo gimę nelaisvėje, nuo mažens auginti žmonių ir reguliariai bendravo su prižiūrėtojais. Panaši gyvenimo patirtis buvo svarbi tyrimo dalis: mokslininkai siekė sumažinti skirtumus, kuriuos galėtų lemti nevienodas gyvūnų pripratimas prie žmogaus.

Gyvūnams buvo pateikiami du kvapo taikiniai. Kontroliniuose bandymuose abu turėjo neutralius žmogaus kvapo mėginius, o eksperimentiniuose vienas mėginys buvo neutralus, kitas – surinktas baimę sukeliančiomis aplinkybėmis.

Gyvūnai dažniau žvelgė į prižiūrėtoją

Nei šunys, nei vilkai nerodė aiškaus pasirinkimo, kuris kvapas jiems patrauklesnis. Tačiau jų elgesys pasikeitė tada, kai bandyme buvo baimės sąlygomis surinktas mėginys: gyvūnai mažiau laiko praleisdavo prie kvapo taikinių ir dažniau žvelgdavo į prižiūrėtoją.

Tarp rūšių pastebėtas ir skirtumas. Šunys tokiomis sąlygomis dažniau visą bandymo sesiją užbaigdavo anksčiau, o vilkams tokio dėsningumo nenustatyta.

Pasikeitęs elgesys dar neįrodo, kad gyvūnas žmogaus emociją supranta taip, kaip ją suprastume mes. Tyrimas parodo reakciją į tam tikromis aplinkybėmis surinktą kvapą, tačiau vien iš žvilgsnio į prižiūrėtoją negalima tiksliai pasakyti, ką gyvūnas tuo metu jautė ar kodėl taip elgėsi.

Ką tai pasako apie šunų prijaukinimą?

Šunų gebėjimas reaguoti į žmogų dažnai siejamas su ilga bendro gyvenimo istorija. Tačiau panaši vilkų reakcija leidžia svarstyti, kad bent dalis jautrumo žmogaus kvapų signalams gali turėti senesnes evoliucines šaknis.

Šis eksperimentas galutinio atsakymo nepateikia. Jame dalyvavo nedidelė gyvūnų grupė, o visi vilkai turėjo neįprastai daug bendravimo su žmonėmis patirties. Todėl rezultatai padeda formuluoti tolesnius klausimus: kiek lemia paveldėtas jautrumas, kiek – mokymasis ir ankstesni susidūrimai su žmogaus emocijomis?

Lietuvos skaitytojams ypač svarbu nepainioti šios išvados su populiariu pasakymu, kad vilkas „užuodžia baimę“ ir dėl to puola. Tyrime agresijos ar laukinių vilkų elgesio susitikus žmogų nebuvo vertinama. Jis atskleidžia subtilesnį dalyką – žmogaus emocinę būseną lydintys kvapo pokyčiai gali būti reikšmingi net ir neprijaukintai rūšiai, jei jos atstovai yra pripratę prie žmonių.