Virš Šiaurės Amerikos nufotografuota milžiniška raudona „medūza“: NASA atskleidė, kas iš tiesų pasirodė danguje

Virš Šiaurės Amerikos audros debesų užfiksuotas neįprastas reginys, kurį iš pirmo žvilgsnio būtų galima palaikyti fantastinio filmo scena. Aukštai atmosferoje sužibo milžiniška rausva figūra, primenanti medūzą su ilgais, žemyn nusidriekusiais čiuptuvais. Įspūdingą reiškinį iš Tarptautinės kosminės stoties nufotografavo NASA astronautė Nichole Ayers, o nuotrauka greitai sulaukė didžiulio susidomėjimo. Nors iš pradžių manyta, kad tai retas atmosferos reiškinys, vadinamas raudonuoju spritu, vėliau NASA specialistai patikslino, kad užfiksuotas dar retesnis elektrinis išlydis – milžiniška aukštyn kylanti žaibo srovė.

Nuotrauka padaryta 2025 metų liepos 3 dieną, kai Tarptautinė kosminė stotis skrido virš Meksikos ir pietinių Jungtinių Amerikos Valstijų. Tuo metu regione siautėjo stiprios perkūnijos, o virš debesų vyko procesai, kurių nuo Žemės paviršiaus beveik neįmanoma pastebėti. Astronautė, išvydusi neįprastą šviesos darinį, neslėpė nuostabos ir pasidalijo nuotrauka socialiniuose tinkluose. Tačiau įdomiausia šios istorijos dalis paaiškėjo kiek vėliau, kai mokslininkai atidžiau išanalizavo užfiksuotą reiškinį ir nustatė, kad jis nėra įprastas raudonasis spritas.

Iš pradžių manyta, kad tai raudonasis spritas, tačiau paaiškėjo kai kas įdomesnio

Raudonieji spritai – trumpalaikiai elektros išlydžiai, susidarantys aukštai virš stiprių perkūnijų. Jie dažniausiai pasirodo maždaug 50–90 kilometrų aukštyje ir trunka vos kelias milisekundes, todėl net patyrusiems dangaus stebėtojams juos užfiksuoti nėra lengva. Šie šviesos dariniai gali būti įvairiausių formų: vieni primena morkas, kiti – šakotus medžius, o patys įspūdingiausi atrodo tarsi milžiniškos medūzos, pakibusios virš audros debesų. Jų rausvi švytintys dariniai ir plonytės atšakos kartais nusidriekia per kelias dešimtis kilometrų, nors visas reiškinys išnyksta greičiau, nei žmogus spėja sumirksėti.

Vis dėlto NASA specialistai nustatė, kad Nichole Ayers nuotraukoje užfiksuotas kitoks reiškinys, angliškai vadinamas „gigantic jet“. Tai milžiniškas elektrinis išlydis, kuris, kitaip nei raudonieji spritai, prasideda tiesiai perkūnijos debesies viršuje ir veržiasi aukštyn į retesnius atmosferos sluoksnius. Tokia iškrova gali sujungti maždaug 20 kilometrų aukštyje esančią debesų viršūnę su atmosferos sritimis, nutolusiomis apie 100 kilometrų nuo Žemės paviršiaus. Šis reiškinys pasitaiko itin retai, todėl kiekviena kokybiška jo nuotrauka mokslininkams yra vertinga. Ji leidžia geriau suprasti, kaip stiprios audros perduoda elektros krūvį į aukštesnius atmosferos sluoksnius.

Kodėl danguje atsiranda raudona šviesa ir iš kur tie milžiniški čiuptuvai?

Įprastą žaibą dažniausiai matome kaip ryškią baltą ar melsvą liniją, tačiau aukštai atmosferoje vykstantys elektros išlydžiai gali atrodyti visiškai kitaip. Viena svarbiausių priežasčių – atmosferoje esančios dujos, ypač azotas. Stiprus elektrinis laukas sužadina azoto molekules, o šioms grįžtant į žemesnės energijos būseną išspinduliuojama šviesa. Tam tikromis sąlygomis ji įgauna būdingą rausvą atspalvį, todėl virš perkūnijos debesų trumpam gali pasirodyti neįprastos raudonos figūros, kurių dauguma žmonių per visą gyvenimą nėra matę.

Ne mažiau įdomi ir šių darinių forma. Elektros išlydis atmosferoje nebūtinai sklinda viena tiesia linija – jis gali šakotis, formuoti plonus švytinčius kanalus ir išsišakoti įvairiomis kryptimis. Būtent dėl šios priežasties kai kurie reiškiniai primena medūzų čiuptuvus, augalų šaknis ar net keistus danguje kabančius medžius. Skirtinguose atmosferos aukščiuose kinta oro tankis, slėgis ir elektros išlydžio sąlygos, todėl susiformuoja neįprastos struktūros, kurios iš kosmoso atrodo ypač įspūdingai. Nors mokslininkai jau gana gerai supranta pagrindinius tokių išlydžių susidarymo mechanizmus, vis dar aiškinamasi, kodėl vienos audros sukelia šiuos reiškinius, o kitos, net būdamos labai stiprios, jų nesukuria.

Virš Šiaurės Amerikos audros debesų užfiksuotas neįprastas reginys

Kodėl šiuos reiškinius taip sunku pamatyti iš Žemės?

Didžiausia problema ta, kad raudonieji spritai ir panašūs elektros išlydžiai susidaro aukštai virš audros debesų, o stebėtojams iš Žemės jų vaizdą dažnai užstoja patys debesys. Jeigu žmogus stovi tiesiai po perkūnija, net ir labai ryškus išlydis gali likti visiškai nematomas. Norint jį užfiksuoti, paprastai reikia būti pakankamai toli nuo audros, turėti gerą matomumą virš debesų viršūnių ir naudoti jautrią fotografavimo įrangą. Net ir tuomet sėkmė negarantuota, nes reiškinys gali trukti vos kelias tūkstantąsias sekundės dalis.

Tarptautinės kosminės stoties astronautai turi išskirtinį pranašumą – jie gali stebėti audras iš viršaus ir matyti didžiules atmosferos sritis, kurios stebėtojams ant žemės lieka paslėptos. Būtent todėl kosmose padarytos nuotraukos padeda mokslininkams tyrinėti ne tik pačius išlydžius, bet ir jų ryšį su stipriomis perkūnijomis. Be to, tokie stebėjimai leidžia geriau suprasti, kaip elektros energija pasiskirsto tarp skirtingų atmosferos sluoksnių ir kokie procesai vyksta gerokai aukščiau nei įprasti audros debesys.

Virš Šiaurės Amerikos audros debesų užfiksuotas neįprastas reginys

Panašių paslaptingų šviesų ieškoma net kitose planetose

Neįprasti elektros išlydžiai domina mokslininkus ne tik dėl Žemės atmosferos. NASA kosminio aparato „Juno“ surinkti duomenys leidžia manyti, kad į raudonuosius spritus ar kitus trumpalaikius šviesos reiškinius panašūs procesai gali vykti ir Jupiterio atmosferoje. Tiesa, dėl skirtingos atmosferos cheminės sudėties ten tokie blyksniai galėtų būti visai kitokių spalvų. Žemėje rausvą švytėjimą daugiausia lemia azotas, o Jupiterio atmosferoje vyrauja vandenilis, todėl panašūs išlydžiai gali atrodyti melsvi ar rausvai violetiniai.

Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip keista raudona medūza virš debesų, iš tiesų yra vienas įspūdingiausių atmosferos elektros reiškinių. Nichole Ayers užfiksuotas vaizdas primena, kad net ir šiandien, kai Žemę nuolat stebi palydovai, radarai ir įvairūs matavimo prietaisai, mūsų planetos atmosferoje vis dar vyksta procesai, kuriuos mokslininkai siekia geriau suprasti. O įspūdingiausia tai, kad šie milžiniški šviesos dariniai gali nusidriekti dešimtis kilometrų, bet egzistuoti taip trumpai, jog žmogus, net žiūrėdamas tiesiai į dangų, gali jų nė nepastebėti.