Lietuvos danguje užfiksuotas kadras, kurio galima laukti metų metus: fotografams pavyko pagauti itin retą „kauką su halu“

Kartais naktinis dangus virš Lietuvos atrodo ramus tik iš pirmo žvilgsnio. Kol dauguma žmonių miega, kažkur toli slenka audros debesys, trenkia žaibai, o virš jų, jau beveik ties kosmoso riba, kelioms milisekundėms įsižiebia šviesa, kurios plika akimi beveik neįmanoma pastebėti. Toks reiškinys netrunka nė akimirkos, bet jei kamera nukreipta tinkama kryptimi ir laikas sutampa idealiai, gimsta kadras, apie kurį dangaus stebėtojai kalba ilgai.

Būtent toks kadras užfiksuotas Lietuvos danguje. Entuziastų puslapio „Sky Chasers LT“ autoriai įamžino itin retą viršutinės atmosferos reiškinį – vadinamąjį kauką su halu. Pasak reiškinį užfiksavusių stebėtojų, toks vaizdas Lietuvoje galėjo būti užfiksuotas pirmą kartą.

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba beveik kaip pasaka: kažkur virš audros trumpam nušvinta rausvas šviesos pėdsakas, lyg dangus būtų atvėręs paslėptą sluoksnį. Tačiau už šio grožio slypi ne mistika, o labai sudėtinga atmosferos fizika.

Reiškinys matytas iš Lietuvos, bet jo pradžia buvo Lenkijoje

Įspūdingas šviesos blyksnis pasirodė apie pusę keturių ryto. Nors reiškinys buvo stebimas iš Lietuvos, jį sukėlęs žaibas trenkė ne čia, o kaimyninėje Lenkijoje, netoli sienos su Baltarusija. Tai ir yra viena priežasčių, kodėl tokius reiškinius apskritai galima fotografuoti iš labai didelio atstumo.

Paprastas žaibas daugeliui asocijuojasi su šviesos išlydžiu tarp debesies ir žemės arba debesies viduje. Tačiau kai žaibas būna itin galingas, ypač pernešantis teigiamą krūvį, jo poveikis nesibaigia vien audros debesyje. Jis gali staigiai pakeisti elektrinį lauką virš debesies, o šis pokytis tarsi impulsas nukeliauja aukštyn – į viršutinius atmosferos sluoksnius.

Ten, maždaug 70–90 kilometrų aukštyje, oras trumpam sužadinamas ir ima švytėti. Būtent toks trumpas rausvas švytėjimas vadinamas halu. Po jo gali susiformuoti ir žemyn besitęsiantys švytintys kanalai – kaukai, tarptautinėje terminologijoje dažniausiai vadinami raudonaisiais spruktais, arba „red sprites“.

Amerikos meteorologų draugijos žodyne raudonieji spruktai apibūdinami kaip silpni šviesos blyksniai, atsirandantys tiesiai virš aktyvių audrų ir susiję su žaibais, o jų ryškiausia dalis dažnai būna 65–75 kilometrų aukštyje. Šie reiškiniai trunka vos kelias milisekundes.

Kodėl šis kadras toks retas

Daug kas gali paklausti: jei tokie reiškiniai vyksta virš audrų, kodėl jų nematome dažniau? Atsakymas paprastas – jie per trumpi, per aukšti ir per sunkiai pagaunami.

Kaukas nėra žaibas, kurį lengvai pastebėsi pro langą. Jis pasirodo virš audros debesų, o ne po jais. Pats blyksnis gali trukti tik kelias ar keliasdešimt milisekundžių. Žmogaus akiai tai beveik neįmanoma užduotis, ypač jei reiškinys vyksta toli, žemai prie horizonto, o dangus nėra visiškai giedras.

NASA taip pat pažymi, kad raudonuosius spruktus stebėti sudėtinga, nes jie trunka tik kelias milisekundes ir susidaro virš audrų, todėl iš žemės juos dažnai užstoja patys audros debesys.

Todėl čia neužtenka vien pasisekimo. Reikia žinoti, kur gali būti aktyvi audra, kokia kryptimi nukreipti kamerą, kokius nustatymus pasirinkti ir kada laukti. Reikia ir kantrybės, nes daug naktų gali baigtis tuščiai. Dangus neįsipareigoja niekam.

Būtent dėl to „Sky Chasers LT“ užfiksuotas kadras toks įdomus. Tai ne atsitiktinis telefono blyksnis pro langą, o stebėjimo, patirties ir tinkamos akimirkos rezultatas.

Kas yra halas ir kodėl jis atsiranda prieš kaukus

Šiame kadre svarbus ne tik pats kaukas, bet ir halas. Sprite halo, arba kauko halas, yra trumpas, platus švytėjimas virš audros, atsirandantis tada, kai galingas elektrinis laukas staiga sužadina viršutinės atmosferos dalį. Jis gali atrodyti kaip rausvas diskas ar šviesos dėmė, kuri akimirksniu atsiranda ir dingsta.

Po tokio halo, jeigu elektrinis laukas išlieka pakankamai stiprus ir nestabilus, gali susiformuoti žemyn besitęsiantys švytintys kanalai – kaukai. Juos galima įsivaizduoti kaip labai trumpalaikį elektros ir oro šokį aukštai virš audros. Tai nėra įprastas žaibas, krintantis iš debesies į žemę. Tai reiškinys, vykstantis virš audros, ten, kur paprastas žmogus naktį dažniausiai net nežiūri.

Specializuoti viršutinės atmosferos reiškinių šaltiniai aiškina, kad kauko halas susidaro esant ypač stipriam elektriniam laukui viršutinėje atmosferoje, o tokie halai gali tapti tarsi „lopšiu“ vėliau susiformuojantiems spruktams.

Paprastai tariant, pirmiausia danguje trumpam nušvinta platus rausvas plotas, o po jo gali atsirasti tie keisti, žemyn tįstantys šviesos siūlai. Jie ir sukuria tą nežemišką vaizdą, dėl kurio tokios nuotraukos atrodo lyg iš kitos planetos.

Kodėl tai svarbu ne tik fotografams

Tokie kadrai svarbūs ne vien dėl grožio. Jie padeda geriau suprasti, kas vyksta aukštai virš audrų. Įprastai apie audrą galvojame pagal tai, ką jaučiame ant žemės: lietus, vėjas, griaustinis, žaibai, nuvirtę medžiai, užlieti keliai. Tačiau audra veikia daug didesnę atmosferos dalį, nei matome savo akimis.

Viršutinės atmosferos šviesos reiškiniai parodo, kad stiprūs žaibai gali paveikti net labai aukštus atmosferos sluoksnius. Tai sritis, kur susitinka meteorologija, elektros reiškiniai, kosmoso fizika ir fotografija. Ir nors eiliniam žmogui svarbiausia pats vaizdas, mokslininkams tokie reiškiniai yra langas į procesus, kurių paprastai nepastebime.

Dar įdomiau tai, kad tokius dalykus šiandien gali užfiksuoti ne tik didelės observatorijos ar kosmoso agentūros. Entuziastai, turintys tinkamą įrangą, žinių ir kantrybės, gali padaryti kadrus, kurie tampa svarbūs visai dangaus stebėtojų bendruomenei.

Lietuvoje tokia bendruomenė auga. Žmonės seka audras, fotografuoja pašvaistes, sidabriškuosius debesis, žaibus, retus atmosferos optikos reiškinius. Ir kartais būtent jų kantrybė leidžia pamatyti tai, kas kitu atveju būtų tiesiog pranykę nakties tamsoje.

Kodėl pamatyti plika akimi beveik neįmanoma

Nors tokie reiškiniai gali būti labai įspūdingi nuotraukose, realybėje jie yra apgaulingai trumpi. Žmogus gali žiūrėti tiesiai į reikiamą dangaus vietą ir vis tiek nieko nepastebėti. Akis tiesiog nespėja užfiksuoti milisekundžių trukmės blyksnio, ypač jei jis silpnas ar labai toli.

Kamera tokiu atveju tampa jautresnė už žmogų. Ilgesnis išlaikymas, tinkamas objektyvas, aukštas jautrumas ir nuolatinis stebėjimas leidžia užfiksuoti tai, ko mes patys dažnai nepamatytume.

Todėl kiekvienas toks kadras turi ir savotiškos medžioklės jausmą. Fotografas žino, kad kažkur toli audra gali sukurti retą reiškinį, bet nežino, ar jis tikrai įvyks, kada įvyks ir ar kamera tuo metu bus nukreipta tiksliai ten, kur reikia.

Šįkart viskas sutapo.

Lietuviškas dangus dar kartą nustebino

Šis „Sky Chasers LT“ užfiksuotas kaukas su halu primena, kad net pažįstamas dangus virš mūsų gali slėpti dalykus, apie kuriuos dažnas nė nesusimąsto. Dieną jis atrodo įprastas, vakare – gražus, audros metu – grėsmingas. Bet kartais, kelioms milisekundėms, jis tampa laboratorija, kurioje vyksta reiškiniai beveik ties kosmoso riba.

Ir tai turbūt labiausiai žavi. Ne vien pats retumas, ne vien techninis kadro sudėtingumas, bet jausmas, kad virš įprastos nakties staiga atsiveria nematoma atmosferos pusė.

Dauguma žmonių tą akimirką miegojo. Žaibas trenkė Lenkijoje. Impulsas nukeliavo į aukštį, kuriame neskraido debesys. Oras trumpam nušvito rausvai. O kažkur Lietuvoje kamera buvo pasiruošusi.

Tokie kadrai nepasikartoja pagal užsakymą. Todėl kai pavyksta juos pagauti, tai tampa ne tik gražia nuotrauka, bet ir mažu istoriniu įrašu apie tai, ką mūsų dangus sugeba parodyti tiems, kurie moka laukti.