Išėjimas į pensiją turėtų reikšti ramesnį gyvenimo etapą, tačiau daliai Lietuvos senjorų jis tampa nuolatiniu išgyvenimo skaičiavimu. Net ir daug metų dirbę, vaikus užauginę žmonės senatvėje susiduria su situacija, kai apmokėjus būtiniausias išlaidas maistui, vaistams ir kasdieniams poreikiams lieka vos keli šimtai eurų.
Pensija, kurios neužtenka oriai kasdienybei
82 metų vilnietė gyvena viena ir kiekvieną mėnesį labai tiksliai planuoja savo išlaidas. Nors pensija popieriuje atrodo didesnė nei suma, kurią ji realiai gali išleisti, didžiąją dalį pajamų greitai „suvalgo“ būstas, komunaliniai mokesčiai, vaistai ir kitos būtinos išlaidos.
Apmokėjus nuomą, šildymą, elektrą, vandenį, telefono sąskaitą ir nusipirkus reikalingų vaistų, jai mėnesiui lieka apie 350 eurų. Iš šios sumos reikia pragyventi: nusipirkti maisto, higienos priemonių, susimokėti už transportą, kartais atsidėti nenumatytoms išlaidoms.
Tokioje situacijoje kiekvienas pirkinys tampa sprendimu. Moteris renkasi pigiausius produktus, gamina namuose, seka akcijas ir stengiasi nepirkti nieko, kas nėra būtina. Net paprastas apsilankymas kavinėje ar naujas drabužis tampa prabanga, kurią tenka atidėti neribotam laikui.
Visą gyvenimą dirbo ir viena augino vaikus
Senjorės istorija nėra tik apie skaičius. Ji dirbti pradėjo dar paauglystėje, o vėliau daugelį metų derino darbą, namus ir vaikų auginimą. Po vyro mirties jai teko vienai rūpintis šeima, todėl ilsėtis nebuvo kada.
Ji nesiskundė, nes buvo įpratusi viską ištverti pati. Net ir tada, kai gyvenimas tapo sunkesnis, moteris ilgai vengė prašyti pagalbos. Kaip pati sako, norėjosi išsaugoti orumą ir nejausti, kad yra našta valstybei ar artimiesiems.
Tačiau senatvėje vien išdidumo neužtenka. Didėjančios kainos, sveikatos problemos ir vienatvė pamažu priverčia ieškoti paramos. Kai kuriems senjorams pagalbos reikia ne tik dėl pinigų, bet ir dėl paprasto žmogiško kontakto.
Kai taupymas tampa kasdieniu režimu
Moteris stengiasi kuo ilgiau išlikti savarankiška, tačiau sveikata jau riboja jos galimybes. Po griuvimo ir patirtos traumos judėti tapo sunkiau, todėl kasdienybėje prireikia vaikštynės. Paprasti dalykai, tokie kaip išėjimas į parduotuvę ar maisto gaminimas, reikalauja daugiau jėgų nei anksčiau.
Ji svajoja apie labiau senam žmogui pritaikytą vonios kambarį, tačiau tokie darbai kainuoja brangiai. Net jei dalį išlaidų galima kompensuoti per socialinės pagalbos sistemas, dažnai to nepakanka. Likusią sumą žmogus turi rasti pats arba prašyti vaikų pagalbos.
Vis dėlto moteris nesijaučia visiškai palikta. Ji palaiko ryšį su šeima, kartais lankosi senjorų užsiėmimuose, bendrauja su kitais panašaus amžiaus žmonėmis. Tokios vietos tampa svarbios ne tik dėl veiklos ar šilto maisto, bet ir dėl jausmo, kad žmogus vis dar yra bendruomenės dalis.
Ši istorija skaudi tuo, kad ji nėra išskirtinė. Lietuvoje nemažai pensininkų gyvena panašiai: visą gyvenimą dirbo, augino vaikus, mokėjo mokesčius, bet senatvėje vis tiek turi rinktis, kam šį mėnesį užteks pinigų, o ko teks atsisakyti.
