Visi dokumentai viename telefone: skamba patogiai, kol nepagalvoji, kiek daug savo gyvenimo atiduodame vienam ekranui

Banko kortelė jau telefone. Bilietai – telefone. Automobilio parkavimas – telefone. Bankas, sveikatos informacija, darbas, el. paštas, nuotraukos ir pusė mūsų kasdienio gyvenimo taip pat seniai persikėlė į tą patį nedidelį ekraną. Dabar Europa ruošiasi žengti dar vieną žingsnį: iki 2026 metų pabaigos ES valstybės narės turi pasiūlyti Europos skaitmeninės tapatybės pinigines, kurios leis telefone turėti skaitmeninį tapatybės patvirtinimą ir įvairius kitus dokumentus.

Vairuotojo pažymėjimas, diplomas, profesinė kvalifikacija, kelionės dokumentai ir kiti oficialūs duomenys galės keliauti kartu su mumis vienoje skaitmeninėje piniginėje. Ja bus galima patvirtinti tapatybę naudojantis viešosiomis ar privačiomis paslaugomis, o sistema kuriama taip, kad veiktų tarp skirtingų ES valstybių.

Iš pirmo žvilgsnio – puiku.

Pagaliau mažiau plastikinių kortelių. Mažiau slaptažodžių. Mažiau situacijų, kai oro uoste, viešbutyje ar nuomos punkte staiga paaiškėja, kad reikalingas dokumentas liko namuose.

Tačiau būtent čia prasideda įdomesnė diskusija.

Kiek dar savo gyvenimo norime sutalpinti į vieną telefoną?

Pamiršai piniginę – nemalonu. Pamiršai telefoną – netrukus gali būti visai kita istorija

Dar prieš dešimtmetį išėjęs iš namų be telefono žmogus tiesiog negalėdavo paskambinti. Šiandien be jo jau sunkiau sumokėti už parkavimą, prisijungti prie banko, parodyti bilietą, perskaityti darbo laišką ar patvirtinti mokėjimą.

Skaitmeninės tapatybės piniginė šią priklausomybę gali dar labiau išryškinti.

Ir čia nėra reikalo piešti distopijos apie „visišką kontrolę“. Pagal dabartinį ES modelį naudojimasis pinigine turi būti savanoriškas, o pati sistema kuriama su duomenų minimizavimo ir privatumo apsaugos mechanizmais. Europos Komisija nurodo, kad dokumentų duomenys bus saugomi piniginėje, o vartotojas turės kontroliuoti, kokia informacija ir kam perduodama.

Tačiau visai kitas klausimas – ne kas parašyta sistemos taisyklėse, o kaip pasikeis mūsų įpročiai.

Jeigu po kelerių metų bankui, automobilių nuomai, viešbučiui, universitetui ar kitai paslaugai skaitmeninė piniginė taps greičiausiu ir patogiausiu keliu, fizinis dokumentas teoriškai gali likti pasirinkimas, bet praktiškai daug kas natūraliai persikels į telefoną.

Tai jau esame matę su banko paslaugomis. Niekas neuždraudė grynųjų ar banko kortelių, tačiau daugybė žmonių šiandien atsiskaito telefonu vien todėl, kad taip greičiau.

Todėl didysis klausimas nėra „ar ES atims popierinius dokumentus?“.

Dabartinis modelis to nenumato.

Daug įdomesnis klausimas: ar patogumas pats nepavers telefono vieninteliu daiktu, be kurio nebenorėsime išeiti pro duris?

Kita pusė gali pasakyti: būtent taip ir turi būti

Ir jos argumentai nėra silpni.

Kodėl 2026 metais žmogus turėtų nešiotis plastikinę kortelę tam, kad įrodytų faktą, kurį valstybės registras ir taip žino?

Dar absurdiškiau atrodo kita situacija. Norėdami įrodyti, kad mums daugiau nei 18 metų, šiandien dažnai parodome dokumentą, kuriame yra vardas, pavardė, tiksli gimimo data, nuotrauka ir kita informacija.

Paslaugos teikėjui viso to nereikia.

Jam reikia vieno atsakymo: pilnametis ar ne?

Būtent čia skaitmeninė piniginė turi vieną labai stiprų argumentą. Numatyta vadinamoji selektyvaus duomenų atskleidimo funkcija – žmogus galės pateikti tik konkrečiai paslaugai reikalingą atributą, neatskleisdamas visos likusios informacijos. Europos Komisija kaip pavyzdį pateikia galimybę patvirtinti amžių neatskleidžiant kitų tapatybės duomenų.

Ir čia paradoksas.

Dalis žmonių skaitmeninę tapatybę automatiškai suvokia kaip mažesnį privatumą, tačiau techniškai gerai įgyvendinta sistema tam tikrose situacijose gali leisti apie save parodyti mažiau, nei šiandien parodome paduodami fizinę kortelę nepažįstamam žmogui.

Komisijos modelyje taip pat numatytas privatumo valdymo skydelis, kuriame žmogus galėtų matyti, kam ir kokius duomenis perdavė. Dokumentų išdavėjas neturėtų būti informuojamas apie kiekvieną vėlesnį dokumento panaudojimą.

Ant popieriaus tai skamba netgi geriau už dabartinę sistemą.

Bet būtent žodžiai „ant popieriaus“ šioje istorijoje ir yra svarbiausi.